Kažkada čia grįždamas namo iš karštaimylimodarbelio susimąsčiau, ar norėčiau būti dabartiniu vaiku. Tiesą pasakius, aiškaus atsakymo taip ir nesusiformulavau, nes toje krūvoje iš pliusų, minusų ir nežinomybių tikrai man sudėtinga susigaudyti.
Buvo laikai, kai mes pakankamai aiškiai žinojome savo pareigas (visų pirma) ir teises (aha, turėjome ir jas). Šiandien gi vaikams per prievartą brukamas teisės, kuriomis jie nesugeba naudotis, o tik piktnaudžiauja, o elementarios pareigos ignoruojamos. Mes buvome savarankiški jau nuo kokios pirmos klasės (yep, pirmokėlis ėjo į mokyklą per dabartinį Gedimino prospektą Vilniuje), šiandien gi matome masinį myžčiojimą dėl savo keliolikmečių atžalų nesugebėjimo patiems nusivalyti snarglį. Aišku, aš puikiai suvokiu, kad pasaulis iš esmės pakito – mūsiškis buvo paprastesnis, saugesnis, tačiau tuo pačiu ir skurdesnis. Šiandieninis gi suteikia daug daugiau galimybių, tačiau jo sudėtingumas ir nesaugumas man sukelia liūdnus apmąstymus. Na ir dar lieka dalykai, kurie man jau nebesuvokiami, nes daug ko aš tiesiog nežinau, nes nesusiduriu su dabartinių vaikų ir jaunimo pasauliu.
Taip kad iš tikrųjų sunku pasakyti, ar aš norėčiau staiga vėl atsidurti vaikystėje, tik dabartinėje, o ne toje prieš 50 metų. O kai nežinai – tai ir stengiesi nuo to kažkaip ne tai kad atsiriboti, bet gal tiesiog nesusidurti.
Tags: 365 žodžiai