Feed on
Posts
Comments

Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.


Grįžtant prie dvarelių, dar keli sakiniai apie jų savininkus. Kalbant apie dvarininkus Lietuvoje, reikia suvokti, kad dauguma jų buvo per ilgą Respublikos gyvavimą sulenkėję lietuviai, kurių dalis save įvardino lenkais, o dalis (kaip, pvz., J.Pilsudskis – lietuviais). Radau informacijos, kad iki 1928 m. per žemės reformą buvo išparceliuota ~3000 dvarų, iš jų ~2000 (su 70000 ha žemės, po reformos būdavo paliekama <80 ha žemės ir <30 ha miško), priklausė lenkų dvarininkams. Tuose lenkų dvaruose dirbo ~10000 darbininkų, po žemės reformos netekusių darbo. Įdomus 1120 tarpukario Lietuvos dvarų sąrašas, kurių savininkų pavardės – lenkiškos arba sulenkintos lietuviškos.
Tad nenuostabu, kad „lietuviški“ dvarininkai gyveno tokiu pačiu stiliumi, kaip ir „lenkiški“, ir tai man turėjo palengvinti tolimesnius tyrimus, kaip gi tie dvareliai buvo sukonstruoti. Jooo, „turėjo“… Didžiausia problema – dvaras socializmo metu sunaikintas kaip reiškinys ir gyvenimo būdas. Po pokarinės žemės nacionalizacijos buvę dvareliai ir rūmai paversti kolchozų ir sovchozų valdybomis, mokyklomis, kai kurie – muziejaus, o nemažai tiesiog nugriauti. Baldai ir inventorius ištampyti, pastatų vidus perstatytas. Ir taip tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Tad mano perfekcionistiškas noras nustatyti maksimaliai tikrovišką patalpų išsidėstymą dvareliuose man pačiam sukėlė (kai kada) netgi neviltį.
Tačiau laipsniškai ėmė ryškėti bendri smulkaus dvarininko namų kontūrai. Vieno aukšto pastatas, dažniausiai medinis, apkaltas lentomis arba apmūrytas, rečiau plytų/akmenų mūro. Svarbiausias dalykas, skyręs kad ir biedniausio šlėktos namus nuo turtingo valstiečio namų – prieangis (ganek) su kolonomis, čia jau tokia tipiška žymė. Iš kiekvienos prieangio pusės sienoje dažniausiai po 3 (rečiau po 2, dar rečiau 4-5, nes dvareliai nebuvo labai ilgi) langus. Pastogė negyvenama, nebent įrengiami kambariai svečiams vasarai, dažniausiai tik sandėliavimo vieta. Stogas dažniausiai keturšlaitis, dengtas malksnomis (Žemaitijoje vadintos „skiedromis“), čerpės buvo prabanga. Rūsiai įrengiami, jei leidžia neaukštas gruntinių vandenų lygis. Turtingesnės šeimos virtuvę-skalbyklą įsirengdavo atskirai nuo pagrindinio pastato.
Continue Reading »

Apie refleksus

Anądien važiuoju namo. Baisus lietus, pradeda traukti garu priekinį langą. Įjungiu priekinio lango apipūtimą, padeda. Tačiau suprantu, kad sunku susišnekėti su bendrakeleiviais dėl triukšmo. Refleksyviai sumažinu radijo imtuvo garsą, bet susišnekėti ir toliau sunku. PO kažkiek laiko trukuis apmąstymo suvokiu, kad triukšmauja ne radijo imtuvas, o salono ventiliatorius.
Refleksai, blemba… 😀

Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.


Identifikavus LEGO dvarelį kaip „mūrinę LEGO trobą su kolonomis“, prasidėjo linksmoji dalis. Rodos, internetai pilni visko, tik semkis ir naudok. Mjooo, nujooo… Pagūglinus „LEGO+dvaras“ gauni nulį užklausą atitinkančių rezultatų. Šiaip rezultatų gauni, bet nieko tinkamo. „LEGO+dwor“ ar „LEGO+manor“ biškį geriau, bet tik tam, kad suprastum – „ne tuo keliu einate, tovariščiai!“ Taigi, pasidarė aišku, kad reikia ieškoti gudriau. Ir pagrindinė problema, kurią reikėjo išspręsti – kokios gi patalpos buvo dvarelyje? Kodėl ieškojau detalių planų ir fotkių? Nes iš pat pradžių norėjosi kažko tokio, kaip kad Svartmyro donžonas su pilnai įrengtu vidumi, o norint įrengti patalpų vidų, reikia apskritai žinoti, kokios patalpos dažniausiai randamos to meto pastatuose.
Svartmyr keep front
Svartmyr keep II floor great hall
Continue Reading »

Sprendžiant iš to, kaip Prancūzijos valdžiai sekasi kovoti su islamiškuoju terorizmu, iki šiol naudojamos pačios efektyviausios priemonės yra (anot internetų):
1) Fotkė feisbuke su trispalviu filtru
2) Protesto žygis
3) Piešinukas su balandžiu
4) Ultradešiniųjų apkaltinimas nepakantumu imigrantams


O dabar rimčiau – pora minčių, kilusių beskaitant internetus.
Pakolkas Daeš neprisiėmė atsakomybės už teroro aktą. Ir greičiausiai neprisiims, jei jau tiek laiko praėjo. Taigi, pavienis teroristas-savižudis. Pats baisausias dalykas kovotojams su terorizmu, koks begali būti. Su organizuotu teroru kariauti lengviau – yra kažkokia struktūra, į kurią galima įterpti agentus, įmanomas informacijos nutekėjimas ar techninių priemonių panaudojimas ir pan. Su pavieniais teroristais, kurie gimsta iš entuziastų-mėgėjų, užsikrėtusių (ar užkrėstų) radikaliojo islamo idėjomis, kovoti ypač sunku – jie užsidega džichado liepsna, čiumpa parankines priemones (vakuminį puodą, prikrautą sprogmenų, ar sunkvežimį) ir daro BUM! Ir tas BUM! nukreiptas ne prieš valstybę, o prieš visuomenę. Valstybines institucijas galima (bent jau bandyti) apsaugoti, o visuomenės totaliai apsaugoti neišeina, ji yra pažeidžiama, nes prie kiekvieno visuomenės nario sargybinio nepastatysi – ar tai būtų Bostono maratonas, ar Bastilijos dienos šventė.
Antra mintis – yra informacijos, kad jau nebe vien Daeš mūšiuose masiškai naudoja mirtininkus, kurie susisprogdindami pramuša kelią kitiems kovotojams ir kelia paniką priešų gretose, bet ir „oficialioji“ Sirijos opozicija. Priešnuodžių ideologiškai motyvuotiems kariams nėra, jie nesistengia išlikti gyvi, tad turime esminę klasikinio karo transformaciją, kai reikia kovoti su grėsmėmis, kurių anksčiau nebuvo.
Kas bus toliau? Atsakymas klasikinis: pagyvensim – pamatysim. Jei išgyvensim.

Lietuvos keliai

IMGP6059

Tags:

Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.


Ankstesnėje dalyje citatoje iš Wikipedijos yra sąvoka „szlachta zagrodowa“. Taigi, smulkieji šlėktos buvo skirstomi į aibę rūšių, priklausomai nuo jų savybių:
szaraczkowa – pilkoji, pavadinimas kilęs nuo jų nešiotų žiponų iš pilkos nedažytos vilnos,
zagrodowa – aptvarinė (vienkieminė), nes valdė nedidelius aptvertus žemės plotus,
zagonowa – rėžinė, nuo nedidelio turimo lauko dydžio,
cząstkowa – dalinė, nuo mažos turimo kaimo dalies,
zaściankowa – užtvorinė, nuo nematoma tvora nuo valstiečių atitvertos kaimo dalies, kurioje gyveno tik šlėktos,
okoliczna – bajorkaiminė, nuo bajorkaimio/akalicos, t.y. kaimo, kuriame gyveno tik šlėktos,
drążkowa – lazdinė, nes jai neužtekdavo krėslų ir suolų, jie sėdėdavo ant siaurų nepatogių suoliukų (lazdų),
chodaczkowa – klumpinė, nuo jų nešiojamų vietoje batų klumpių iš liepos medžio,
gołota – plikšiai, kurie iš viso neturėjo žemės,
panki – poneliai,
brukowa – gargždinė, nuo miesto grindinio, grįsto gargždu (šlėkta, gyvenanti miestuose).
Na, jei manasis projektas patektų į kokią aptvarinę/dalinę/užtvorinę kategoriją, tada tektų konstruoti ne dvarelį, o greičiau kokią medinę trobą 😉 Taigi, toliau vystome scenarijų: smulkus dvarininkas iš kategorijos „2-20 baudžiauninkų šeimų“, tada jam priklauso kažkas prašmatnesnio, nei dūminė pirkia. Aišku, baudžiava man kažkaip ne prie dūšios, esmi laisvės šalininkas, tad turime savo projektą talpinti laiko juostoje po baudžiavos panaikinimo, 1865-1900 m. laikotarpiu – baudžiava baigta, pasaulis gyvena Viktorijos epochoje, Šerlokas Holmsas ir kapitonas Nemo, amerikonai ką tik baigė Pilietinį karą, taigi laikmetis artimesnis mums, aibė dalykų suprantamesni ir labiau žinomi. Architektūros stiliuose galime naudoti neogotiką, klasicizmą ir neoromaninį stilius, tačiau smulkusis šlėkta vargu bau turėjo galimybes savo dvarelį pagal tuos stilius statyti, čia greičiau stambiųjų ar vidutinių dvarponių reikalas. Juolab, kad tą savo dvarelį paveldėjo iš tėvų-senelių-prosenelių, nebent pristatė kokį priestatą ar pamodernizavo išvaizdą. Dažniausiai dvarelis buvo tiesiog (didesnis arba mažesnis) vienaukštis namas su prieangiu, kurio stogas paremtas kolonomis. „Prieangio su kolonomis“ stilius, iki šiol super-populiarus Lenkijoje, tokių dvarelio tipo naujos statybos individualių gyvenamųjų namų ten aibės, rekomenduoju atkreipti dėmesį važiuojant Lenkijos keliais.
Dėl medžiagų, tai vienareikšmiškai aišku, kad dvarelis bus mūrinis/apmūrytas, nes medinis kažkaip man nepatiko. Technologiškai iš LEGO galima padaryti rastinę konstrukciją, ir net detalių, berods, turėčiau pakankamai (apie tai bus atskira kalba), tačiau vis tik norėjosi šviesių spalvų. Aišku, galima imituoti apkalimą lentomis ir nudažymą. Stogas dengtas malksnomis. Pirmame etape palėpė negyvenama, skirta tik sandėliavimui, ir dvarelis be rūsių. Vėliau (jei tik bus noro ir laiko) bus galima pridėti tiek mansardą, tiek rūsius, tad reikia numatyti galimybę įterpti papildomus aukštus.
Continue Reading »

Čia Lietuva

IMGP7114

Tags:

Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.


Kažkada (mhmmm, berods prieš porą mėnesių) pradėjau projektą „LEGO dvaras“. Mintis – pastatyti lietuviškai-lenkiško stiliaus (a la Respublikos laikų) ganėtinai tikrovišką dvarą iš LEGO detalių. Nėriau į internetus, bo reikėjo įsigilinti į detales. Tiesą pasakius, įspūdžių daug ir jie įvairūs. Bet apie viską (daugmaž) iš eilės.
Visų pirma pati sąvoka „LEGO dvaras“. Pats žodis „LEGO“ yra ok, čia nieko nekeičiame, o va žodis „dvaras“ pavirto žodžiu „dvarelis“. Kodėl? Sąvoka „dvaras“ turi 3 reikšmes:
• dvaras – žemės valdos tipas, ekonominis vienetas. Jų savininkai vadinti dvarininkais ar dvarponiais.
• dvaras– dvaro kaip valdos centrinė sodyba, kurioje dažnai gyvendavo dvaro savininkas ir iš kurios dvaras būdavo valdomas.
• dvaras – monarcho ar tituluoto aristokrato apsuptis, jo palyda. Ją sudaro rūmininkai, tam paskirti kariškiai ir apsauga, visiems jiems patarnaujantys tarnai.

Aš gi sau išsikėliau tikslą sukonstruoti patį centrinį dvaro sodybos pastatą, kuris lietuviškai įvardinamas kaip “dvaro rūmai”. Šiaip, kai tik susiduriame su žodžiu “rūmai”, tai prieš akis iškyla koks Luvras, Ermitažas arba bent Palanga. “Rūmai” mums gal daugiau didelis prabangus daugiaaukštis mūrinis pastatas, nei tai, kas iš tikrųjų buvo daugumos Respublikos dvaruose – vieno aukšto didelė medinė, mūrinė ar apmūryta troba. Lietuvių kalboje nėra lenkų kalboje plačiai paplitusios sąvokos“dworek” atitikmens, kuri ir apibūdina tokią vidutinio ar smulkaus dvarininko buveinę, mūsų “rūmai” atitinka greičiau lenkišką “pałac”, kuriame gyveno stambūs dvarininkai ar magnatai. Na tai pagal anlogiją tam lenkų “dworek” įsivedu sau terminą “dvarelis”, juolab, kad pats žodis lietuvių kalboje yra, o ir netgi kai kurie objektai šiuo žodžiu įvardinti, pvz., Idalinos dvarelis Kaune.
Continue Reading »

Pagaliau sutvarkiau apsilankymo Burbiškio (Šiaulių raj.) dvaro parke fotkes, galima pasigrožėti: nuoroda į Flickr galeriją
IMGP7082

Tags:

Taigi, vakar mudu su brangiausiąja pagaliau nuvažiavome iki Lidlo-Šilainiai. Esame buvę Lidluose Lenkijoje, niekuo ypatingu nesužavėjo, nu bet čia gi reikia pagaliau pažėti vietinį artefaktą.
Akivaizdžiai aišku, kad Lidlas netaps mūsų mėgstamiausiu/lankomiausiu prekybcentriu, kaip kad ir Lenkijoje mes jį teaplankome kartą metuose, preferuodami Kauflandą ir Tesco. Kodėl? Prekių asortimentas. Pagrindiniai lietuviški prekybtinkliai praktiškai persidengia pagal asortimentą kokiais 60%, jei ne daugiau. Ir tame persidengime sėdi beveik visi mūsų mėgstamiausi -> perkamiausi produktai, tad mums dzyn kur apsipirkinėti ant Lietuvos. Lidle gi yra kažko įdomaus ir skanaus, bet ničnieko, ką mes pastoviai naudojame, bo mėgstame. Pvz., esame pripratę prie 40% grietinės ar Ventos sviesto – jų Lidle nėra. O tai, kas yra, dar neišbandyta ir kelia abejonių. Analogija – išbandėme lenkišką pieną ir grietinę – ir grįžome prie lietuviškų, bo nepatiko. Taip kad važiuoti į du prekybcentrius nėra prasmės. Ok, radau Lidel kažko, kas sudomino ir patiko, bet tai ne kasdieninės prekės, o ir nepakeliui. Lenkijoje tas pats – Kauflandas ir Tesco iš esmės geriausiai padengia mūsų poreikius, Lidlui tiesiog nebelieka vietos, o ir laiko gaila važinėtis.
Anyway – svarbiausia yra tai, kad Lidlas privertė kitus prekybtinklius stabdyti įtartinai panašų kainų augimą, prasidėjusį metai prieš euro įvedimą, o ateityje (tikėsimės) privers gal tas kainas ir pamažinti.

« Newer Posts - Older Posts »