Feed on
Posts
Comments

Citro-merginos

Šeštadieninė porcija citro+merginų 🙂
TA-2
DS-3
2CV-2
TA-3
DS-2
2CV-1
TA-1
DS-1

Labai karingi ducyviai

Šiaip Citreon 2CV aka „bjaurusis ančiukas“ labai taikingas automobiliukas, tačiau ir jis buvo pritakomas (ir pritaikytas) karybai.
Radau fotkę su perdarytu 2CV, ant kurio užrioglintas sunkusis kulkosvydis MG 151/20. Atrodo įdomiai. Paieškojau dar fotkių, šiaip pagūglinau. Pasirodo, buvo kuriamas kaip lengvo ginkluoto džipo, skirto prancūzų parašiutininkams, alternatyva, bandomi variantai su sunkiuoju kulkosvydžiu ir 57 mm beatotrankiu pabvūklu. Deja, vibracijos buvo tokios, kad apie taiklumą nėjo kalba, tad projekto atsiakyta.
2CV+MK
2CV+MK1


2CV+BPB
2CV+BPB2


Analogišką technikos šedevrą bandė kurti ir britai.
Citroen_2CV_Front_Drive_Anti_Tank_pic1
Citroen_2CV_Front_Drive_Anti_Tank_pic4


Tačiau britų jūrų pėstininkai greit apsiribojo karių pervežimu: kadangi standartinis Landroveris netilpo į britų jūrų pėstininkų sraigtasparnį, 2CV buvo perdarytas iki reikalaujamo dydžio. Ir naudotas kaip lengvas džipas.
Military2CV_RoyalMarines


Na ir pabaigai jau visiškas briedas tipo amerikoniškas kovinis awto ducyvio bazėje – akivaizdžiai fanfikšn 😉
Gregory-Marshall-2CV-Assaut_8

Įdomūs pavadinimai

Jau rašiau apie keistus vietovardžiusžemėlapiuose, bet kai kada jie būna dar keistesni. Dabar, kai lietuvių kalbos gestapas strengiasi iškastruoti mūsų kalbą, sunku įsivaizduoti įdomius ar netgi keistus pavadinimus, o kažkada niekas nesuko galvos dėl kažkokių Pimpių ar Paryžių.
Pavyzdėlis – yra toks kaimelis Akloji. Beveik niekuo neypatingas, bet caro laikais jis vadinosi gretimo palivarko vardu: Слѣпая Корысть – Akloji Nauda. Na ir ką – nauda prapuolė, aklumas liko 🙂
Akloji


Kitas pavyzdėlis – Sirutiškės. Našlaitėliai tai našlaitėliai, o juk kažkada kaimelis vadinosi Остатнiй Грошъ – Paskutinis Grašis.
Sirutiskes


Kolegos Taško prašymu:
Bezdonys

…“gavno“. Priežastis – Renault yra sąžinės neturintys plagiatoriai, savo laiku pavogę iš Citroen aibę idėjų, kurdami savo Renault 4CV. Kitas jų „žygdarbis“ – iš Citroen pavogta ir užpatentuota stogo ir durų rėmų suvirinimo technologija (Citroen nenorėjo, kad konkurentai žinotų, kas planuojama daryti Projet F), dėl ko Citroen negalėjo panaudoti savo pačių sukurtos technologijos.
Na ir cirkų cirkas, modernizuojant Renault Dauphine ir pateikiant prototipą CX15. Jūs tik pasižiūrėkite į šitą 1962 m. „šedevrą“.
CX15
CX15-3


Kaip visa tai atrodo šlykščia 1956 m. DSo parodija… Ujobišče ir tiek…
Taip kad man asmeniškai Renault visada bus vagių kontorėlė.
Citroen-DS
1956 CITROEN DS 19 VERT PRINTEMPS ikonoto blueprint customized poster

Индiя Lietuvoje

Sunku pasakyti, kas kai kada vyksta žmonių galvose, kai jie daro arba sako ką nors. Kai kada jie sugeneruoja tokių dalykų, kad belieka tik žioptelti: „O kas tai buvo?“ Tai nutinka netgi tada, kai jie pavadina savo gyvenamąją vietą. Visi žinome Pryžių, Londoną, Šveicariją Jonavos rajone, labiau besidomintys žino dar ir Odesą, Madagaskarą, Sacharą ar Varšuvėlę. O kiek tokių pavadinimų dingo be pėdsakų! Vienas populiariausių turbūt buvo Paryžius – prabėgom peržiūrėjęs rusiškus dvivarsčius kokiai pusei Lietuvos teritorijos, radau minimum keturis-penkis. Kažkas norėjo gyventi Paryžiuje, nors tu ką 🙂
O šiandien paporinsiu apie dar didesnę egzotiką – Индiя netoli Batakių Tauragės rajone. Kas šovė į galvą viensėdžio savininkui, kad jis pavadino savo sodybą tokiu egzotišku pavadinimu – neaišku. Bet pavadino ir buvo sėkmingai kartografuotas caro kartografų.
Индiя Rusijos dvivarsčiame žemėlapyje
Indija050


Tarpukario Lietuvoje galima buvo nukeliauti į Indiją.
Indija100


Ir netgi karo metu sovietiniuose žemėlapiuose Индия yra.
Indija050a


Sovietmečiu po 19507jų, deja, Indija iš žemėlapių prapuolė ir jau nebesugrįžo.
Индiя vieta Lietuvos topografiniame žemėlapyje
Indija084


Šiandien ten tiesiog dirbama žemė su keliais medžiais. Galbūt jie iš to viensėdžio laikų, kai savininkas užsisvajojo apie egzotišką šalį?
Индiя GoogleMaps kosminiame vaizde
IndijaGM

Kadangi praėjusį savaitgalį turėjau svarbalų, tai Citro-tema nebuvo išvystyta. Ką gi, senokai matėme Citro-ilgakojes miargynaz, tai laikas naujai jų partijai 🙂 Šįkart jos greta/ant/viduje DSų.
tumblr_paitzgzhAU1saizdko1_640
tumblr_p94uqcDaP31saizdko1_1280
tumblr_p617ahAOml1saizdko1_1280
tumblr_p6wpx2RTcV1saizdko1_1280
tumblr_p9yeqgllMx1saizdko1_540
tumblr_p6wpukn1B61saizdko1_1280
tumblr_p6chobJbWn1saizdko1_1280
tumblr_p6adpd2ocM1saizdko1_500

Važiuojant iš Rūdiškių link Onuškio, bet dar neprivažiavus vieno iš daugelio Lietuvos Antakalnių, yra rodyklė kairėn „Panošiškės 2“. Nieko tose Panošiškėse ekstremaliai vertingo nėra, bet, apžiūrinėjant apylinkes žemėlapyje, žvyrkelio į Panošiškes dešinėje pavaizduotas Žydkaimio kaimas. Keistokai skamba, nes žydai Lietuvoje dažniausiai buvo miestų ir miestelių gyventojai, užsiimantys atitinkamais miestiečių verslais. Taigi, tas Žydkaimis kažkada man pabuvo toks momentinis įdomumas ir tiek. Tol, kol eilinį kartą peržiūrinėjant carinius dvivarsčius žemėlapius, akis neužkliuvo už pavadinimo „Евр.кол.Панашишки”, t.y. Panošiškių žydų kolonija. Hmmm, pasidarė įdomu, kas tai, nes ganėtinai įdomus pavadinimas Lietuvai. Lietuviškai informacijos apie Žydkaimį praktiškai jokios, o ir internetai nelepino. Bet šįbeitą atkasiau.
Panasiski
Taigi, anot Brokhauzo ir Efrono žydiškosios enciklopedijos – Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона:
Панашишки aka Panošiškės – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. Įkurta 1849 m. valstybinėje žemėje. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės šeimų 17, jose 158 gyventojai; jos naudojasi 418 dešimtinių žemės. Daugelis kolonistų užsiima prekyba.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje – Российская Еврейская Энциклопедия šiek tiek daugiau informacijos:
Паношишкес aka Panošiškės, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1849 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Panašiški Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. XIX a. viduryje Panošiškėse gyveno ~20 žydų šeimų, 1898 m. – 158 žydai, 1919 m. – 99, 1938 m. – ~50 žydų. 1898 m. Panišiškių žydai apdirbo 418 dešimtinių žemės; daugelis užsiėmė prekyba. 1914 m. Panošiškėse veikė sinagoga, chederis (pradinė žydų mokykla), buvo šochetas (košerinis skerdikas). 1919 m. žydai apdirbo 299 dešimtines žemės. Daugelis jaunų Panošiškių žydų išvyko į JAV. 1941 m. birželį Panošiškes užėmė Vermachtas. 1941 m. rugsėjį, Roš-ga-Šana išvakarėse, Panošiškių žydai buvo surinkti sinagogoje ir po to išgabenti į Trakų getą. 1941.IX.30, Jom-Kipur dieną, Panošiškių žydai kartu su Trakų žydais buvo sušaudyti.


Negana to, pasirodo, ir netoli esančiame kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Mažieji Lieponys (t.p. vadintame Žydava) buvo dar viena žydų žemdirbių kolonija.
Leipuny
Anot to pačio Brokhauzo ir Efrono:
Лейпуны aka Mažieji Lieponys – – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje. Įkurta 1847 m. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės 134 gyventojai, tipiški žemdirbiai; jos naudojasi 424 dešimtinėmis žemės; šalutinis verslas – pervežimas.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje vėlgi šiek tiek daugiau info:
Лепонис aka Mažieji Lieponys, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1847 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Leipuny Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. 1851 m. M.Lieponyse gyveno 123 žydai (~90%), 1897 m. – 134, 1921 – 160 žydų. Kolonija buvo įkurta valstybinėje žemėje. 1863-80 m. egzistavo žydų žemdirbių bendruomenė «Крестьяне Десны», kurioje buvo M.Lieponys ir Panošiškės/Žydkaimis. Pagrindinis M.Lieponių žydų užsiėmimas buvo žemės ūkis; 1898 m. žydai apdirbo 424 dešimtines žemės. Pagalbinis verslas – pervežimas. XIX a. pabaigoje dalis M.Lieponių žydų išvažiavo į JAV. 1920-30 m. 6 žydų šeimos valdė nuosavus žemės sklypus, 5 šeimos dirbo nuomojamuose žemės sklypuose. M.Leiponyse veikė sinagoga, mikvah (ritualinio apsiprausimo baseinas); šochetas atliko moelo (apipjaustytojo) pareigas; mirusius laidojo Valkininkų žydų kapinėse. 1941 m. M.Lieponių žydai buvo sunaikinti.


Įkvėptas tokių įdomių rezultatų, pabandžiau paieškoti ir kitų panašių kolonijų. Na ir ką gi, radau:
DegsnėsДекшна
KarčiaiКарчи
LaibiškėsЛайбишки
PasandravysПосандрово
Pamūšis (kadangi Šiaulių apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Помуш
BaltmiškisБалтмишки
AndreliškėsАндрелишки
Kurkliečiai (kadangi Panevėžio apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Курклеце


Tarp kitko, dar keliasdešimt tokių žydų-žemdirbių kolonijų buvo pristeigta ir dabartinėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, tuomet įėjusiose į carinės Rusijos sudėtį.


Sugrįžtant prie žydų-žemdirbių Lietuvoje, prisiminiau savo Tėvelio kažkada pasakytą frazę, važiuojant nuo Švėkšnos link Inkaklių. Išvažiavus iš Kalkiškių miško, jis parodė kelio kairėn pusėn ir pasakė „Va čia kažkada gyveno vienintelis Lietuvoje dvarininkas-žydas. Jo ūkyje nemokamai dirbo žydų vaikinai ir merginos, mokydamiesi žemės ūkio gudrybių, kad po to galėtų išvažiuoti į Palestiną, jau mokėdami dirbti žemę.“ Kažkaip neužsifiksavo man tas dalykas tuomet galvoje, o kai pradėjau daugiau domėtis dvarais, tai Inkalių apylinkėse jokių dvarų pagal oficialią paveldosaugą nėra. Taip, Švėkšnoje ir jos apylinkėse yra saugomi kažkada didžiulį Švėkšnos dvarą sudarę Švėkšnos, Vilkėno ir Stemplių dvarai, aš susiradau nuolaužomis pavirtusį Gedminaičių dvarą, tačiau jokių dvarų netoli Inkaklių nėra. Ir nebuvo, kol cariniuose dvivarsčiuose neradau dabartinės Kalkiškės vietoje buvusio Ф.Калькишки. Taip, Kalkiškės palivarkas būtent toje vietoje, kurion kažkada rodė Tėvelis. Vienžo, savotiškas sugrįžimas prie Lietuvos žydų-žemdirbių, kurių nebeliko po 1941ųjų…
Kalkiski

Vis postinu savo atradimus, tyrinėjant carinius dvivarsčius (1:84000) topografinius žemėlapius. Šiandien šiek tiek apie vieną įdomų dalyką. Tie, kas gyveno „prie ruso“ bent dalį savo sąmoningo gyvenimo, prisimena, kad TSRSas buvo soclageris, iš kurio išvažiuoti pasižiūrėti pasaulio buvo beveik neįmanoma. Lagerio viduje keliauti gali, o užsienin, jei ne aparatčikas ar koks kitas valdžiai įsiteikęs žmogis – ni-ni. Sienos buvo aptvertos spygliuotų dratų tvoromis, o išilgai tų tvorų patruliavo KGB priklausanti pasienio kariuomenė, kuri šaudė pažeidėjus be didesnių sentimentų.
Tai dabar paaiškėjo, kad sovietai nieko naujo neišgalvojo, tiesiog perėme iš carinės Rusijos sienų priežiūros patirtį. Bežiūrint žemėlapius, užkliuvo vienas sutartinis ženklas su užrašu „Корд.“. Kaip paaiškėjo – tai sienos sargybos kordonas, kurių radau nemažai. Pabandžiau nudigitalizuoti juos Rusijos-Vokietijos pasienyje – pasimatė labai įdomus vaizdas. Dvi linijos kordonų: viena palei sieną, kita trejeto-ketverto kilometrų atstumu ant kelių, kad užsienietiška zaraza neprasmuktų ir savi užsienin napabėgtų. Kaip iki skausmo pažįstama tiems, kas gyveno „prie ruso“ soclageryje.
Užmetus duomenis ant GoogleMaps, pabandžiau StreetView paieškoti tų kordonų likučių. Deja, turbūt juos statė, kaip įprasta Rusijoje, iš šūdo ir pagalių medžio, tai nieko neliko. Gal vokiečiai 1PK metu juos nugriovė, kai rusai pasiplovė po pralaimėjimų Rytprūsiuose, gal lietuviai tarpukariu… Vienžo, bandysim dar paieškoti, bet vilties nededu.
Kitas įdomsu atradimas – keletas pakelės kareivinių kelyje nuo Kybartų pro Vilkaviškį iki Marijampolės. Panaš, kad irgi nieko neliko, arba labai perstatytos. Pakolkas nieko nepavyko sužinoti, kas tai? Na ir du dideli kareivinių kompleksai Marijamplėhe (dabar – Marijampolės pataisos namai) ir Kalvarijoje (dabar – gyvenamieji namai).


Amazonė

Antras mano turėtas Citroën’as buvo ribota serija (2000 vnt.) išleistas modelis CitroënXantia Prestige, spalva žalia Amazonie métallisé, todėl ir gavo Amazonės vardą.




Detaliau apie šį modelį – prancūziškai, o ir rekomenduoju visą ribotų serijų modelių puslapį.

Nuo Kryžkalnio senasis kelias (ir Žemaičių plentas) suka į šiaurės vakarus nuo autostrados.
X-12 Stitch


Tikslas – iš pradžių pro Kaltinėnus pasiekti Laukuvą.
IX-12 Stitch


Vėliaus privažiuojamas beveik šiauriausas senojo kelio taškas – Rietavas.
IX-11 Stitch


Ties Endriejavu Žemaičių plentas pasuko į vakarus, link susitikimo su autostrada netoli Antkopčio, o va senasis kelias darė dar vieną šuolį į šiaurę, kur prie Žadeikų pasiekė savo šiauriausią tašką. Toliau pro Vėžaičius, po autostrada link Gargždų. O už Gargždų, ties Laugaliais ėjo siena tarp tuometinių Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia keitėsi ir žemėlapiai – 1:84 000 rusiškieji dvivarsčiai užleido vietą vokišiems 1:25 000.
IX-10 Stitch


Pabaigai fokiškosios kartografijos fragmentas, parodantis, jog paskutinė autostrados atkarpa iki Jakų žiedo eina senojo vokiškojo kelio trasa 🙂
293 Stitch


Taigi, iš Wilno pro Kowno pasiekėme Memelį. Kiek kitaip, nei esame įpratę keliauti šiandien. Žymiai ilgesnis ir sunkesnis kelias. Bet ir įspūdžių buvo žymiai daugiau, nes važiuojant autostrada nelabi yra į ką žvalgytis, o ir žvalgytis gali būti nesaugu 😉

« Newer Posts - Older Posts »