Grumlino palėpė

Nešvari istorija po sprogimo Archangelsko srityje vėl parodė begalinio ruskijos valdžios susvetimėjimo laipsnį. Gyventojai demonstruoja traškančius dozimetrus, o kariškiai ir toliau tvirtina, kad įvyko banalus skystu kuru varomo raketinio variklio sprogimas, nors sužeistuosius iš pradžių ištyrė kariniai dozimetrininkai radiacinės saugos kostiumuose.

Nors padidėjęs fonas nėra per didelis, tačiau problema ta, kad kariškiai taip įžūliai meluoja, kad neįmanoma suprasti, kas tiksliai sprogo. Tinkamų priemonių galima imtis tik vienu atveju – kai yra aiški ir išsami informacija apie tai, kas tiksliai sprogo, kokios pasekmės ir ką turi daryti gyventojai. Jodo preparatų, degtinės ir vyno paklausa smarkiai išaugo – tiesa, paskutinieji ne tiek šalina radiaciją, kiek leidžia ne taip blaiviai sutikti negandą. Jodą naudoti prasminga tik tuo atveju, jei tarp skilimo produktų yra radioaktyviojo jodo, tačiau apie tai nežinoma.

Sprendžiant iš to, kas pamažu aiškėja, galime manyti, kad nesėkme baigėsi putlerio wunderwaffe, varomos branduolinėmis malkomis, bandymai. Rezultatas: žemyne ​​padidėjo fonas, o pagrindinę taršą perėmė jūra.

Visa tai ganėtinai panašu į neseną povandeninio laivo katastrofą dėl tariamo ličio akumuliatoriaus gedimo. Aukšto karinių jūrų pajėgų vado žodžiai laidotuvėse apie užkirstą pasaulinę katastrofą nelabai atitinka įprastą, nors ir didelio masto, avariją.

Panašu, kad putlerio stebuklingi žaislai kol kas gali padaryti daug daugiau žalos ruskijai, nei potencialiam priešui. Juolab, kad tokių įrengimų karinė vertė atrodo labai abejotina – sovietų karinis mokslas savo laiku atsisakė dirbti šia linkme, pateikdamas nemažai gana rimtų argumentų apie jų neveiksmingumą.

Tags: 365 žodžiai

Šiandien mane „pramušė“ ant minčių apie skaitymą. Gal todėl, kad paskutinėmis dienomis po ganėtinai ilgos pertraukos perskaičiau keletą „gyvų“ knygų – dažniausiai skaitau knygas kompiuteryje, todėl man tos elektroninės knygos kažkokios „negyvos“.

Taigi, mes visi skaitome knygas, kuriose yra daug informacijos. Būna, kad knygos yra bevertės, bet tokių turbūt mažuma – jau rinkdamiesi, ką skaityti, mes atmetame šiukšles ir retokai apsirinkame. Skaitydami dažnai renkame trumpus pasakymus (aforizmus), kuriuos prisimename ilgai ir kai kada netgi panaudojame. Kartais vietoje, kartais nelabai.

Kiekvieno mūsų viduje yra tokia maža pažinimo pelėda, kuri kalbasi su mumis – ir taip nukreipia mus bei puoselėja mus. Dažnai, kai gauname žinių, sunku gyventi pagal tai, bet turi būti lengva kalbėti apie tai. Yra tokia sunkiai išverčiama į lietuvių kalbą sąvoka – „Walk the Talk“. Gal galima būtų versti kaip „eik pasikalbėti“, aš sau verčiu kaip „kalbos kelias“. Tiesiog reikia kalbėtis: su savimi, su kitais. Išsikalbėjimas neretai gimdo naujas žinias.

Skaitymas ir kalbos kelias neretai gali mus atvesti nuo teisybės, kurią žinome kiekvienas, prie tiesos, kuri yra universali. Tai nelengva, tačiau jei mes tikrai norime laisvės savo gyvenime, jei mes tikrai norime būti laimingi, jei mes tikrai norime turėti ramybę, mes turime ieškoti tiesos.

Tags: 365 žodžiai

Porą dienų buvau dingęs iš internetų ir nelabai pasigedau buvimo juose. Tarnybinė komandiruotė, Baltijos valstybių bendradarbiavimas kartografijoje itc. itd. Susitinki senus pažįstamus (kurių vis mažėja), susipažįsti su naujais (kurių vis daugėja), bendros temos ir problemos – vienžo, gyvenimas puola srauniu domkratu.

Turėjau galimybę toliau paskaityti Grigaliūno-Glovackio „Generolo atsiminimus“, šįkart kovų už Lietuvos Nepriklausomybę jo gyvenimo etapas. Galimybė įvertinti, per kokius vargus ta Nepriklausomybė buvo išsaugota, kaunantis su visais aplinkui: bolševikais, bermontininkais, lenkais. Net ir latviai, ir tie nepasirodė esą braliukai. Organizuoti iš kaimo vaikinų kariuomenę, neturint praktiškai jokių resursų: ginklai nusipirkti pačių savanorių arba įgyti kovose, vietoje uniformų sermėgos su Trispalvės trikampiu, maistas sužebravotas pas ūkininkus arba atimtas iš spekuliantų. Tradiciškai nuolatinės politikų išdavystės, ieškant „kompromisų“ su užsienio jėgomis.

Skaudi tema, kurią vėliau nuolat prikaišiojo Glovackiui – karo lauko teismai, šaudant įtariamus šnipinėjimu ar „raudonumu“ – jis visiškai nesigailėjo šito brudo. Na bet jei ta jauna Lietuva ir išliko, tai tik būtent savanorių dėka, kai buvo tik savi arba svetimi. Nemanau, kad su šiandieniniu politkorektiškumu, kai tūpčiojama apie aiškius išdavikus ar netgi priešus, bijoma niekšus įvardinti niekšais, tuometinė Lietuva būtų išlikusi. Gal todėl Glovackio pavardė ir nutylima, kai rašoma apie pergales prieš bermontininkus, kai tuometinė susimyžėlė vyriausybė jam uždraudė juos [ulti Radviliškyje, ir tik generolo nepaklusnumo dėka bermontininkai buvo sumušti.

Dabartinių politinių įvykių aspektu įdomus požiūris į pulkininką Kazį Škirpą, kurį Glovackis laikė vos ne raudonuoju 🙂

Tags: 365 žodžiai

Iš labai senų juodraščių

Susimąsčiau apie būsimą Europos Sąjungos likimą. Kažkaip susiformulavo paprasta ir keista mintis: per visą ES istoriją nė vienas šio politinio subjekto pilietis nėra atidavęs savo gyvybės už Europos Sąjungą. ES krato ant tų nelygumų, kurių jos lyderiai bandė išvengti, susitardami su šio pasaulio niekšeliais. Logiška: kompromisai su niekšais duoda visiškai priešingą rezultatą, už bailumą istoriškai baudžiama. Prisiminkime Miuncheną. Aišku, gyvybių atidavimas nereiškia išlikimo. Visi žinome šalį, kurios vardu milijonai atidavė savo gyvybes, tačiau kurios nebėra.
ES yra socialistinis projektas kapitalistinės gerovės rėmuose ir kol ES buvo turtingųjų kapitalistų klubas – projektas veikė. Į jį priėmus kapitalistinius ir socialistinius bomžus, projektas užstrigo ir pamažu pikiruoja žemyn. Brexitas tipiškas pavyzdys to, kad kai kurie klubo nariai nusivylė klubo vadovybe ir veikla. Socialistinė idėja graži, tačiau jos realizavimas visada baigiasi tuo, kad per trumpą istorinį laiką net labai stiprus ir dinamiškas kūnas virsta tižia mase, turinčia daugybę lėtinių ligų. Kažkada socializmą kūrė Rusija, skurdi ir nepakankamai išsilavinusi šalis. Neišėjo. Bet dabar akivaizdu, kad net tada, kai socializmą imasi kurti turtingi ir nekvaili žmonės, iš naujojo socialistinio projekto vėl gaunasi šnipštas, o rezultatas primena senąjį sovietinį variantą, Maskvą tiesiog pakeičiant Briuseliu.

Bet kokiai sistemai svarbiausia ne problemų skaičius ir pobūdis, o reakcija į šias kylančias problemas ir pasirengimas tinkamai jas išspręsti. ES problemos jau yra didesnės, nei būtų galima manyti, tačiau pasirengimas jas išspręsti yra visiškai nepastebimas.

Tags: 365 žodžiai

Nežinau, bet man kai kada atrodo, kad egzistuoja kažkokios aukštesnės jėgos, kurios rūpinasi, kad mums netrūktų temų kasdieninėms diskusijoms ir tarpusavio ginčams. Va, vos-vos spėjo baigtis kolchoznikų aranžuota muilo opera „aš atsistatydinsiu!“, o jau turime tūlo Šimašiaus serialo „nustebink Lietuvą!“ antrąją seriją. Pirmojoje jis organizavo dramatišką naktinį Lietuvos partizano Generolo Vėtros atminties išniekinimą, o antrojoje apsikvailino, iš esmės tapęs Zuokienės kaip subjekto instrumetu įkąsti Zuokui kaip objektui. Nu aišku nedera Vilniaus merui būti tualeto šepečiu, kai besiskirianti familija bando vienas kitą į unitazą nuplauti, bet kad taip jau gavosi. Va ir mąstau, kokių dar serijų laukti, kuo mus nustebins taip atrodo neblogai pradėjęs savarankišką politinę veiklą „Laisvės“ partijos gretose veikėjas, bet man fantazijos greičiausiai trūksta. Jei tęs pirmosios serijos siužetą – tai reikia kasryt tikrinti, ar paminklas antisemitui ir rusofobui Vincui Kudirkai tebestovi. Jei antrosios serijos – kokie ten dar skeletai Zuokulų familijos spintose suslėpti? Yra dar variantas – visiškai naujas siužetas, įdomu, kokia tematika būtų?

Tačiau be juokų – iš tikrųjų tas informacinis triukšmas, kuriame šmėžuoja ne vien nusikaltimai ar zvonkių papai, laiko mus įtampoje ir beveik agresyviai bando įtraukti mus į reagavimą, siūlydamas temų įvairovę. Mano reakcijos į kriminalus ar papus nebūtų, tačiau aš beveik prieš savo valią įsitraukiu į diskusijas apie memorialinės lentos nuėmimą. Reikia stiprios valios arba totalaus dzynbudizmo, kurių man kai kada pritrūksta, kad neįsiveltum į tuos reikalus.

Tags: 365 žodžiai

Šiomis dienomis lietuviška masmedija aktyviai siūbuoja pagal geriausias stalinizmo tradicijas Vilniaus mero organizuotą Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimą nuo Vrublevskių bibliotekos. Savo veiklą tūlas Šimašius bando pateikti kaip kovą su fašistu ir antisemitu Jonu Noreika, t.y. save pozicionuoja kaip antifašistą.

Viskas būtų fain, jeigu mes pamirštume, kad „antifašizmas“ nuo pat savo gimimo tėra gryniausias sovietinės propagandos produktas, o nuo 1950-ųjų jis tapo dar ir ideologine karo mašina, kuriai pavyko įsitvirtinti Vakarų demokratijose, it kokiam Trojos arkliui. Po Antrojo pasaulinio karo „antifašizmas“ pasitarnavo kaip ideologinė priedanga kruviniems komunizmo darbeliams maskuoti, leisdamas kairiesiems ginti savo teorinius pagrindus nuo bet kokio įtarimo totalitarizmu, ir tapo pagrindiniu kairiųjų ideologinės atramos tašku, išsaugant antifašistinę retoriką viešojoje erdvėje, nepaisant tikrojo fašizmo mirties po 2PK. „Antifašizmas“ pasirodė esąs puikus instrumentas pakirsti pasitikėjimą dešiniosiomis pažiūromis – atvira nuoroda į nacizmą visada tampa sunkiu moraliniu smūgiu tiems, kurie išdrįsta nutolti nuo visuotinai priimtos progresyviosios minties tendencijos, nes kolektyviniu požiūriu fašizmas yra absoliutaus blogio įsikūnijimas. Mūsų globalizuotoje ir pakankamai apsaugotoje nuo ginkluotų konfliktų visuomenėje realiai nebeegzistuojantis, tačiau regeneruojamas retorikos pagalba fašizmas tapo nuoroda į totalitarizmą ir smurtą. Tokio dirbtinio priešo formavimas leidžia pasitelkti neigiamų asociacijų pagalba plačios visuomenės nuomonės palaikymą, o „antifašizmas“ tampa kažkokiu aukštesniu argumentu, kuriuo siekiama diskvalifikuoti oponentą, o ne formuoti tikrus demokratinius ginčus.

Tad Vilniaus mero „antifašizmas“ tėra bandymas diskredituoti kovotojus už Lietuvos laisvę, pasinaudojant „antifašizmo“ vėliava.

Tags: 365 žodžiai

Žvelgiu aš į Vilniaus mero tūlo Šimašiaus geriausiomis stalinizmo tradicijomis organizuotą Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimą nuo Vrublevskių bibliotekos ir nejauku darosi. Kažkaip labai jau ilgai meras tylėjo, vykstant diskusijomis apie kolaboranto ir KGB stukačiaus Cvirkos paminklo pašalinimą iš miesto, ir prabilo tik dabar, kai nuėmė Jono Noreikos lentą. Nežinau kaip kitiems, bet man pasijuto koloradinis dvokas, nes istorikai kažkaip sugebėjo įvertinti Noreikos indėlį į kovą prieš okupantus, o va meras nutarė, kad jo atminimui Vilniuje ne vieta. Šiuo metu Šimašius kuria naują partiją, pasivogęs jai pavadinimą „Laisvės“. Gal vis tik reiktų tą partiją įvardinti kaip „Neo-koloradai“, nes Lietuvoje tik koloradinės nuopisos pasisakė prieš Generolą Vėtrą?

Kita rimta problema, kurią sukūrė tūlo Šimašiaus akibrokštas – buitinio antisemitizmo paaštrėjimas. Paskaičiau „delfius“ – tokio antisemitinių pasisakymų suaktyvėjimo senokai nebuvo, tik gastroliuojančio litvofobo Zurofo tauškalai apie „lietuvius-žydšaudžius“ analogiškas bangas sukeldavo. Efektas gavosi priešingas lauktam, o ir ilgalaikės pasekmės kol kas sunkiai prognozuojamos. IMHO jei ta lenta būtų likusi savo vietoje, apie ją žinotų duokdie kas dešimtas vilnietis, bet dabar turime visuomenę iš esmės skaldantį įvykį.

Turiu vilties, kad per sekančius Seimo rinkimus Šimašiaus partijėlė bus pramesta lauk, nes žmonės su koloradais galvose neturėtų valdyti Lietuvos. Reikia suvokti, kad jei karo pradžioje J.Noreika ir padarė skausmingų nuodėmių, tai vėliau jis jas sugebėjo išpirkti tiek savo antinacistine, tiek antisovietine veikla.

Tags: 365 žodžiai

Mano geresnioji pusė nufotkino mane pasisėdėjime pas draugus ir pavadino fotkę „Poilsis“.

Tiesą pasakius, nežinau, kiek man svarbus ir reikalingas va toks ramus poilsis su pasėdėjimu. Aš kažkaip nesugebu ilgai sėdėti užstalėje giminių susiėjimuose/šventėse/pakasynose. Visi tie neskubūs pokalbiai apie bendrus pažįstamus ir seniai buvusius įvykius man gan greitai pabosta ir aš stengiuosi patyliukais dingti nuo stalo. Tada, jei tik įmanoma, už vairo ir apsuku ratuką po apylinkes. Paprastai visada pamatai kažką pažįstamo, įdomaus, naujo. Įvardinu tai asocialumu, tačiau iš tikrųjų nežinau, ar tai galima taip pavadinti. Gal tiesiog kuo toliau, tuo labiau išmokstu vertinti savo laiką, kurio (greičiausiai) neliko marios, o man norisi dar kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Netgi praktiškai nebežiūriu judančių paveikslėlių (filmų ir šiaip video siužetų), nes jie reikalauja dėmesio koncentracijos tik jiems, o aš pripratęs lygiagrečiai priimti informaciją akimis skaitydamas ir ausimis klausydamas (ypač foninę muziką). Jokių televizijų jau N metų, ir visiškai jų nepasigendu, nes dažniausiai tai tiesiog tuščias laiko gaišimas, nebent pažiūrėti kokį nors patikimo žmogaus rekomenduotą video siužeto įrašą mane dominančia tema. Šiaip nesu vienintelis, kuris taip elgiasi – aibė žmonių priversti filtruoti juos pasiekiantį informacijos srautą panašiais būdais. Tiesiog dabar, kai informacijos kanalai prarado apribojimus ir apsiribojimus, jais kliokia milžiniški kiekiai geriausiu atveju beprasmiškų tauškalų, o blogiausiu – demoralizuojantis negatyvas. O aš mėgstu, kai man gražu 🙂

Tags: 365 žodžiai