Nors vasara jau kaip ir pasibaigė, noras pakeliauti mums nepraėjo. Ir vėl sumąstėme apsilankyti lenkų žemėje, juolab kad tų nelankytų objektų netoli Lietuvos sienų dar nemažai. Kadangi kartu keliauti panoro ir mano pusseserė su savo draugu, tai maršrutą sudėliojau tiek iš mums įdomių objektų, tiek ir iš kažkada aplankytų, bet must-to-see. Artėjant link LT-PL sienos, pusseserės daugas pasiūlė prasukti pro Trumpalius, kur valstybių siena eina vos ne per lenkų ūkininko kiemą. Prasukome, nufotkinome lenkiškojo pakantumo lietuvybei pavyzdį ir nuvažiavome prie jau anksčiau aplankytų jotvingių pilkapių, kur pagaliau praėjome visą pilkapyną, tačiau tie pilkapiai kažkaip visiškai nesifotografavo 🙁
btw, šįkart atlikau tik šturmano vaidmenį, tai galėjau detaliau apžiūrėti pakelės vaizdus.
Aplankę pilkapius, nuvažiavome parodyti Pacų rūmų Dauspūdoje. Šįkart papildomai apėjau aplinkui fotografuodamas ir radau įėjimą į išlikusius rūsius po vakariniu paviljonu. Aišku, tebuvo tik ėjimas ir aklas apendiksas, viskas užmūryta. Laimei, buvo atidaryti pora kitų paviljono rūsių langų, tai pavyko padaryti likusios rūsių dalies kelis kadrus.
Po Pacų rūmų apsilankėme Šventvietėje. Mano geresnioji pusė konfiskavo fotiką ir prifotkino nuostabių žolių Rospudos upėje.
Po šventvietės pasukome atgal į šiaurę, į Alėcką, kur planavau aplankyti du ex-vokiškus karo paminklus.
Pirmasis turėjo būti dar kaizerio laikų paminklas 1866 ir 1870/71 metgų karams. Kažkada stovėjęs miesto centre, jis dabar perkeltas į buvusias vokiečių kapines. Deja, kurioje tų kapinių vietoje tas paminklas – jokios info. Teko sustoti miestelio centre ir ištardyti vietinius gyventojus. Radome ir kapines, ir paminklą. Kadangi buvau biškį pastudijavęs, ko ieškome, tai gana nesunkiai 🙂
Sekantis objektas buvo grandiozinis paminklas 1PK kariams iš Veimaro respublikos laikų. Tą radome nesunkiai, bet jokios konkrečios info niekur nėra. Vėlgi – išankstinės studijos leido rasti tą gražiai sudėliotą lauko akmenų krūvą nesunkiai.
Važiuodami link Geldapės, kur mūsų laukė Saulės laikrodis, žvalgėmės, kur čia papietavus, bet taip ir neradome. Teko valgyti pačioje Geldapėje, o paskui nuvažiavome į miesto aikštę, kur ir yra tas garsusis laikrodis. Labai graži aikštė/skveras su tvenkiniu, per kurį nutiestas tiltelis.
Išvažiuodami iš Geldapės, užmetėme akį į buvusį vandentiekio bokštą, kuris dabar tapo apžvalginiu, bet kadangi jau spaudė laikas, tai jo aplankymas buvo atidėtas. Jį tikrai reiks aplankyti ateityje.
Planuodamas kelionę, buvau numatęs aplankyti dar nelankytus Botkūnų viadukus, bet nebuvo pakankamai aišku, kaip juos rasti. Tai savo draugams parodėme Stančikų viadukus ir iš ten nuvažiavome į Vodzilkius. Siauras žvyrkeliukas, kur vos-vos galima prasilenkti. Bet labai įdomi vieta, verta atvažiavimo. Mano geresniają pusę vėl apniko fotografavimo šišas, tai vėlgi dauguma Vodzilkių fotkių – jos.
Kadangi diena jau ėjo beveik vakarop, tai „ant greičiaus“ nuvažiavome į Jeleniavą, kur užeigoje „Pod jelionkem“ pagaliau gavome išsvajotų keptų seliavų.
Na, o pavalgius dar užšokome į Suvalkus, apsipirkome šiobeito ir jau vėlai vakare grįžome namo.
Ale ir randa žmonės delikatesų, o kaip lenkiškai seliava? Buvo keptos ar sūdytos? How much?
O šiaip tai šaunuoliai!
Sielawa – https://pl.wikipedia.org/wiki/Sielawa_europejska
Keptos, 4 porcijos (po 3 žuvytes) su alum ir daržovėm 135ZL
Šiaip tai trečias taškas, kur valgėm seliavų, kai pradėjom jų ieškoti
Nu, tiesiog komplimentai! Ir ačiūDie, kad neužmiršti ir mūsų- paprastų pabažnų. Ir dar – komplimentai Poniai, turi cinkelį ji. Ir dar – laikas rūpintis Baltarusijos viza ir ten LDK vietom pakeliauti…sutikčiau, kad vizos – sąskaiton Ponios fotiko 🙂
Vasara baigės, gal kitais metais. Šiaip yra mintis (gal dar šiemet) pravažiuoti Lietuvos pasieniais, bet reikia leidimų LT-BY ir LT-RU pasienių apsaugos zonoms.