Šiandien sudeginome Morę. Prieš jos smerčių padariau porą kadrų. Mūsų dizainerė pasistengė, net selfį pavariau 😉
Tags: LT-foto
Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali
Šiandien sudeginome Morę. Prieš jos smerčių padariau porą kadrų. Mūsų dizainerė pasistengė, net selfį pavariau 😉
Tags: LT-foto
Vas 10th, 2018 by grumlinas
Tas retas atvejis, kai LEGO Technic sprendimai mane užkabina 😉
Video:
Ir trumpas straipsnis apie sukūrimą.
Vas 9th, 2018 by grumlinas
Betyrinėdamas savo senų žemėlapių skanus, viename iš jų radau įdomų vaizdą.
Tagi, kas čia galėtų būti? Žemėlapis lenkiškas, o jame matome tiek lietuvišką užrašą „Artilerija“ prie geležinkelioo stoties, tiek lenkišką „Dawne obozy wojskowe“. Prie geležinkelio stoties matosi visa gyvenvietė.
Šioje vietoje šiandien geležinkelio bėgių netgi žymių nėra, nors buvusia geležinkelio trasa pėsčiomis/dviračiu/džipu galima pakeliauti (kuo puikiausiai atsekiau trasą maps.lt nuo pat Alytaus iki Varėnos, jei kas susigundytų 😉
Taigi čia buvusi carinės Rusijos karinio poligono geležinkelio stotis, aprašyta Wikipedijoje ir OlitaOrany.
Iš geležinkelio stoties dabar beliko tik pastatas ir vandens bokštas, na ir šalia stoties kažkas panašaus į buvusį rūsį. Esu apie tai rašęs kažkada.
Tags: LT-foto
Vas 4th, 2018 by grumlinas
Mass-medijos pilnos info apie baisų potvynį Pamaryje, tad šį savaitgalį su brangiausiąja nutarėme patikrinti, kas gi ten iš tikrųjų vyksta. Tiesą pasakius, ten blogiau, nei rėkia mass-media.
Nuvažiavome pas giminaičius Žemaitijoje ir kartu išvykome link Ventės rago. Pernai rudenį beveik užlietas kelias dabar jau nebe tokiame pavojuje, nors pievos ir apledijusios, o pats kelio pylimas gerokai pažeistas.
Ventės rage daugybė žmonių. Marios apledijusios, tačiau yra protakų, properšų, įtrūkimų, tad ant ledo lipti rizikinga. Pats Nemunas užšalęs.
Apžiūrėję Ventę, pasukome link Rusnės. Pakeliui dar pasižiūrėjome Šilutės polderius, pilnai užlietus vandens.
Iki Rusnės privažiuoti be šansų – kilometrą nuo Šilutės, prieš Kazio Griniaus tiltą pastatyti draudžiantys ženklai. Pilna smalsių lietuvių, fotografuojančių užlietas pievas. Matėme ir eGzpertą, išdidžiai aiškinantį, kad čia jau išsiliejęs Nemunas. Tiesą pasakius, vasarą po tuo tiltu teka keli poros metrų pločio griovai, o iki Nemuno dar pielyti 5 km. Nu bet eGzpertai žino, ką sako 😉
Kitą dieną sumąstėme nuvažiuoti iki Šyšos kaimo priešais Uostadvarį (Rusnės saloje). Jooo, dorai neišvažiavus iš Šilutės, atsirėmėme į vandenį.
Na ką gi – tada pavažiavome iki Juknaičių ir iš ten pasukome į Sausgalvius – gal ten privažiuosime iki Nemuno. Mjooo, nujooo, nifigooo… Šiaip keliu galima būtų rizikuoti važiuoti džipu, be jei paslysi ir nersi šalikelės griovin – teks ieškotis vikšrinio traktoriaus 😀 Tad beliko grįžti iki Kazio Griniaus tilto ir padaryti užsemtų pievų panoramą.
Grįždami namolio, užšokome ant Rambyno kalno. Nemunas nėra tragiškai ištvinęs, daugiau kliuvo Rusijai. O va ties Skirsnemune vanduo praktiškai skalauja Panemunių kelio pylimą.
Tai va tokie įspūdžiai iš Pamario potvynio…
Tags: LT-foto
Sau 31st, 2018 by grumlinas
Sau 30th, 2018 by grumlinas
Daugelis iš mūsų žino Vištyčio ežerą, tyvuliuojantį ant Lietuvos ir Rusijos sienos. Vieta labai graži, užkampis baisus, bo važiuoti reikia kažin kur. Ten buvę prisimena ežere plūduriuojančius plūdurus, žyminčius ribą tarp Europos ir ne-Europos 😉 Žemėlapyje ta riba nurodyta gana aiškiai, ir matosi, kad Lietuvai priklauso nemaža dalis ežero.
Sau 28th, 2018 by grumlinas
Sau 23rd, 2018 by grumlinas
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100mečiui, prisiminiau dieduškos Iljičiaus pasirašytą 1920m. taikoa sutartį su Sovietų Rusija, pagal kurią Lietuvai buvo pripažintos etninės žemės, užimančios didesnį plotą, neiu dabartinė Lietuva. Ir jei ne lenkų agresija bei Želigovskio „maištas“, sukūręs Dumbasą Lietuvoje, šiandien būtume gerokai didesnė valstybė. Nors va etniniu požiūriu gerokai mažiau monolitiška.
Smalsu pasidarė, kaip atrodytų tos Lietuvos’1920 sienos dabartiniame pasaulyje. Teko gerokai paieškoti padorios kokybės tarpukarinio skenuoto Lietuvos žemėlapio su prarastosiomis žemėmis, paskui jį prisirišau ir nubadžiau rytines sienas. Vietomis grubokai, bet ir pradinis emėlapis buvo 1:500000, o ir sudarytas senobiniais metodais. Reiks ateityje pabandyti patikslinti kai kurias įmanomas vietas, pasinaudojant sienos paršymu ar radus tinkamų žemėlapių.
Bet kokiu atveju gavosi gana įdomiai – Minskas būtų visai šalia Lietuvos, o va apsipirkti į Lenkiją tektų važiuoti į Bialystoką, bo ir Suvalkai, ir Augustavas būtų mūsų 😉
Sau 21st, 2018 by grumlinas
Seni žemėlapiai kai kada pateikia įdomių stagmenų, apie kurias nesusimąstome kasdieniniame gyvenime. Bent jau taip nutinka man. Peržiūrinėdamas tyarpukario lenkiškus topografinius Vilniaus krašto žemėlapius, vis randu įdomių (bent jau man) dalykų, priverčiančių šiek tiek susimąstyti.
Prieš pusantrų metų rašiau apie mudviejų su brangiausąja kelionę į Grabijolus ir jų apylinkes. Fainas kaimelis, btw, dar kartą rekomenduoju aplankyti.
Besilankant atkreipiau dėmesį į anapus Neries esančius sodybos likučius.
Kažkaip tuomet neužsifiksavo Vikipedijoje pateiktas įdomus faktas:
Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomavosi Lietuvos pasienio policija. Abiejų krantų pasieniečiai, norėdami pasirodyti, organizuodavo šventes savo upės pusėje.
Ir va dabar M1:25000 lenkiškame žemėlapyje tas faktas nukrito į savo vietą.
Taigi, ką matome žemėlapio fragmente iš Mapster?
Kairiajame Neries krante (apačioje) lietuviškieji Grabijolai, aukščiau jų – lenkų Sienos Apsaugos Korpuso sargybinė (Stražn.K.O.P.). Pagal žemėlapį tai būtų tie matomi sodybos griuvėsiai. Nzn, ar čia Vikipedija, ar žemėlapis biškį netikslūs, nes pats Grabijolų dvaras, teisingiau, palivarkas (Fw. Grabialy) yra kiek į vakarus.
Tarp kita ko, netgi kelių prie sargybinės (trikampis) konfigūracija per 80 metų nepakito, ką galima pamatyti lietuviškuose ortofotožemėlapiuose 😉
Sau 20th, 2018 by grumlinas
Kai dabar vis populiarėja elektromobiliai ir hibridai, prisimenu, jog Citroen anuomet nemažai dirbo būtent šitoje srityje. Vienas iš tokių konceptų, skirtų važinbėjimui mieste, buvo 1992 m. Citela. Aišku, dizianas tuomet gal ir labai konceptualus, bet man šiandien toks lengvai košmariškas. Anyway, jei būtų priėję iki serijos – važinėtų gatvėmis ne tik Smartai ar džiovinti mersiukai, bet ir Citelos. Ir tai būtų gerai.