Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.
Grįžtant prie dvarelių, dar keli sakiniai apie jų savininkus. Kalbant apie dvarininkus Lietuvoje, reikia suvokti, kad dauguma jų buvo per ilgą Respublikos gyvavimą sulenkėję lietuviai, kurių dalis save įvardino lenkais, o dalis (kaip, pvz., J.Pilsudskis – lietuviais). Radau informacijos, kad iki 1928 m. per žemės reformą buvo išparceliuota ~3000 dvarų, iš jų ~2000 (su 70000 ha žemės, po reformos būdavo paliekama <80 ha žemės ir <30 ha miško), priklausė lenkų dvarininkams. Tuose lenkų dvaruose dirbo ~10000 darbininkų, po žemės reformos netekusių darbo. Įdomus 1120 tarpukario Lietuvos dvarų sąrašas, kurių savininkų pavardės – lenkiškos arba sulenkintos lietuviškos.
Tad nenuostabu, kad „lietuviški“ dvarininkai gyveno tokiu pačiu stiliumi, kaip ir „lenkiški“, ir tai man turėjo palengvinti tolimesnius tyrimus, kaip gi tie dvareliai buvo sukonstruoti. Jooo, „turėjo“… Didžiausia problema – dvaras socializmo metu sunaikintas kaip reiškinys ir gyvenimo būdas. Po pokarinės žemės nacionalizacijos buvę dvareliai ir rūmai paversti kolchozų ir sovchozų valdybomis, mokyklomis, kai kurie – muziejaus, o nemažai tiesiog nugriauti. Baldai ir inventorius ištampyti, pastatų vidus perstatytas. Ir taip tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Tad mano perfekcionistiškas noras nustatyti maksimaliai tikrovišką patalpų išsidėstymą dvareliuose man pačiam sukėlė (kai kada) netgi neviltį.
Tačiau laipsniškai ėmė ryškėti bendri smulkaus dvarininko namų kontūrai. Vieno aukšto pastatas, dažniausiai medinis, apkaltas lentomis arba apmūrytas, rečiau plytų/akmenų mūro. Svarbiausias dalykas, skyręs kad ir biedniausio šlėktos namus nuo turtingo valstiečio namų – prieangis (ganek) su kolonomis, čia jau tokia tipiška žymė. Iš kiekvienos prieangio pusės sienoje dažniausiai po 3 (rečiau po 2, dar rečiau 4-5, nes dvareliai nebuvo labai ilgi) langus. Pastogė negyvenama, nebent įrengiami kambariai svečiams vasarai, dažniausiai tik sandėliavimo vieta. Stogas dažniausiai keturšlaitis, dengtas malksnomis (Žemaitijoje vadintos „skiedromis“), čerpės buvo prabanga. Rūsiai įrengiami, jei leidžia neaukštas gruntinių vandenų lygis. Turtingesnės šeimos virtuvę-skalbyklą įsirengdavo atskirai nuo pagrindinio pastato.
Continue Reading »