Grumlino palėpė

Iš vienos pusės – 300 laivų ir 30 tūkstančių jūrininkų armada. Iš kitos – 3 laivai ir šimtas jūrininkų. Skirtumas tarp flagmanų – paveikslėlyje. Abu laivynai įvykdė savo tikslus. Tačiau vienas iš jų iš esmės pakeitė pasaulinę civilizaciją, o antrasis – nieko nedavė net savo šaliai.

Be abejo, laimėjo trys laivai – Kolumbo ekspedicija.

Kinijos admirolas Zheng He turėjo šimtą kartų didesnį laivyną. Jis aplankė Rytų Afriką, Indiją, Persijos įlanką, Atlanto vandenyną, tik apie jo kampanijos rezultatus tiesiog pamiršo. Ir tik XX amžiuje Europos mokslininkai surado dokumentus, kuriuose kalbama apie kinų laivyno žygį.

Rezultatas yra ir tikslo išvestinė.

Kolumbas ieškojo trumpesnio kelio į Indiją, siekdamas padidinti prekių apyvartos rodiklius. Paaiškėjus, kad jis neatrado Indijos, ispanai sutelkė dėmesį į teritorijų užkariavimą ir tauriųjų metalų kasybą – taip jie padidino valstybės pajamas. Tikslas traukė dėmesį.

O Zhengas He misija buvo „paplaukioti, pažiūrėti“. Kampanijose nebuvo aiškių komercinių, mokslinių tyrimų ar karinių tikslų. Visko po truputį ir nieko konkretaus. Kas atitiko tuometinę Kinijos dvasią – šalis niekada nebuvo suinteresuota barbarų reikalais. Ir Kinijos valdovams rezultatai pasirodė neįdomūs, tad sukaupta informacija buvo tiesiog išmesta.

Kiniška pasaulėžiūra „viskas yra gerai, reiškia, mes teisūs ir mes nieko nekeisime“ paplitusi vidutinėse ir didelėse įmonėse, kurios yra gyvenimo ciklo viduryje. Ir tokios įmonės arba miršta dėl staigių rinkos pokyčių, arba nuolat pralošia konkurentams – susigaudydamos, kai per vėlu.

Tags: 365 žodžiai

ruskijos agresija prieš Ukrainą iššaukė sankcijas prieš ją ir ruskija pradėjo importozameščenyje, bandydama pakeisti importinius gaminius vietiniais, tik kad ruskių šiknarankiams tas nelabai sekasi. Leidinio „Kommersant“ teigimu, būtent importo pakaitalas tapo Rusijos diversinio-teroristinio povandeninio laivo „Lošarik“ avarijos priežastimi. Iš pradžių „Lošarik“ turėjo Ukrainos gamybos sidabro-cinko akumuliatorius. Jiems išbaigus resursą ir nesant galimybės nusipirkti naujus, teko užsakyti ličio-jonų akumuliatorius, pagamintus Sankt-Peterburgo gamykloje „Rigel“.

Deja, šaunūs ruskių karinio jūrų laivyno vadai nežinojo, kad toks pakeitimas reikalauja pilno visų elektroninių valdymo grandinių pakeitimo, nes šių akumuliatorių veikimo režimai iš esmės skiriasi. Būtent todėl, kad toks akumuliatorus perėjo į „nestandartinį veikimo režimą su užsidegimu“, 14 povandeniniai laivyno karininkų prieš savo norą tapo herojais. Turint omenyje, kad šitie specialistai dėl savo ypatingo pasiruošimo vadinami „povandeniniais koviniais kosmonautais“, ruskių laivyno nuostolis labai rimtas.

Dar viena bėda, kamuojanti ruskių laivyną – ekonomija. Ne per seniausia katastrofa Murmanske, kai paskendo vienintelis ruskijoje plaukiojantis dokas, kuriame buvo galima remontuoti plaukojantį nesusipratimą „Kuzia“, įvyko būtent dėl to. Iš doko reikia nuolat pumpuoti vadenį, tam reikia elektros, kuri tiekiama iš pastotės krante. Pastotė sugedo, elektros tiekimas nutrūko, siurbliai sustojo, vanduo ėmė grėsmingai kauptis. Švedai, statydami šį doką, numatė avarinį elektros tiekimo šaltinį – dyzelgeneratorius pačiame doke. Kadangi jie naudojo brangų dyzeliną, juos paprasčiausiai išmontavo.

Vienžo, sankcijų ruskija nesibijo! Tik rezultatai įdomūs.

Tags: 365 žodžiai

Pabaiga iš ankstesnio įrašo

Fantazija arba kūrybinė vaizduotė yra atskira sritis, kurioje žmogus „virškina“ jau gautas pažiūras, jas keičia ir jungia, taip gaudamas naujas. Tačiau tikroji fantazijos karalystė yra sapnas – nemiegodami, samoningai fanatzuoti gali toli gražu ne visi. Netgi išradėjas negali būti pilnavertis svajotojas – eksperimentuoti jis gali tik nemiegodamas.

Fantazija  – judriausia vaizduotės dalis, todėl ji jautriausia neįprastiems poveikiams. Kiekvienam aiškiaregiui, pamačiusiam ateitį šventame transe, tenka kokie penki autoriai, kurie „atsitiktinai“ tą ateitį nuspėjo.

Pažiūros pereina iš vienos srities į kitą. Fantazija pajėgi sukurti ryškiai tikrovišką, tačiau netikrą prisiminimą, kuris vėliau tampa atminties dalimi – ir žmogus karštai įrodinės, kad tai iš tikrųjų su juo atsitiko. Patirtis gali būti tokia ryški ir stipri, kad iki tol buvusios žinios bus atmestos ir peržiūrėtos, o vietoje buvusių įsitikinimų atsiras nauji.

Tačiau paprastai vaizduotės erdvė priešinasi staigiems pokyčiams. Net jei ir atsitiko pažiūrų krizė, pasikeis tik tos pažiūros, kurios negali nesikeisti. Todėl pokalbiuose su skirtingų pasaulėžiūrų žmonėmis dažnai matome, kurie iš jų gimė šiame pasaulio paveiksle, ir kurie į jį pateko iš kito – ir netgi tiksliai iš kur.

Kuo vyresnis žmogus, tuo stabilesnės jo pažiūros, tuo nenoriau jos keičiasi. Galų gale, kai pažiūrų sistema galutinai nusistovėjo – tai yra brandos požymis, o už brandos prasideda senatvė.

Mąstytojai diskutuoja, kas turėtų būti vadinama siela. Ko gero, kūrybinė vaizduotė – geriausias kandidatas į šį titulą.

Tags: 365 žodžiai

Kartografija yra įdomus dalykas. Savotiškas keliavimas po pasaulį, nenulipant nuo sofos. Randi aibę kai kada tiesiog įdomių, o kai kada netgi keistų dalykų, apie kurių egzistavimą net nenutuokei. Neseniai, krapštinėdamas-taisinėdamas savo dvarų duombazę, sename caro laikų žemėlapyje radau užrašą, kuris tapo didžios nelaimės sinomimu. Černobylis. Kaimelis ir dvaras. Vilniaus apylinkės, tarp kitko. Labai savotiškai nuteikia tokie užrašai.

Lietuviškame žemėlapyje pavadinimas ne toks grėsmingas – Juodbaliai. Dvaro vietoje nieko nelikę, kaimelis šiek tiek padidėjęs.

Smalsu pasidarė, kaip čia tie pavadinimai atsirado. Variantas – buvo lietuviškas kaimelis Juodbaliai, rusų kartografai blogai išvertė pavadinimą į Чернобыль (tarp kitko, tai reiškia „kietis“) ir sudarė žemėlapį. Lenkai, užgrobę Vilniaus kraštą, daug nesukdami galvos, įvardino tą kaimelį kaip Czarnobyl. Na ir pagaliau lietuviai, su peripetijomis atgavę Vilniaus kraštą, vėl grąžino kaimeliui pavadinimą Juodbaliai. Va taip va Černobylis patapo tiesiog Juobaliais.

Iš tiesų įdomu stebėti vietovardžių kaitą skirtingų valstybių išleistuose žemėlapiuose tai pačiai Lietuvos vietovei, ypač Vilniaus krašte. Skirtinguose žemelapiuose dažnai matosi visa istorija: kažkada buvęs lietuviškas pavadinimas sulenkėjo, jį surusino caro kartografai, paskui jį sulenkino lenkų kartografai ir galų gale lietuviai jį atlietuvino, bet vėlgi – nemažai tarpukario lietuviškų pavadinimų po karo pakito. Pvz., šalia Kauno: Домейково -> Domeikiškiai -> Domeikava. Kodėl tokia perturbacija – nežinau. Gal kad „-ava“ skambejo lietuviškiau, nei baltarusišką atspalvį turintis „-iškiai“?

Tags: 365 žodžiai

Dar viena KKC atspausdinta ir mano skaitoma knyga – generolo Vinco Grigaliūno-Glovackio dviejų tomų atsiminimai. Kol kas įveikiau pirmą dalį „Carų imperijoje“. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, mokslai Vilniaus karo mokykloje, tarnyba Turkestane, dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, abi Rusijos revoliucijos, grįžimas Lietuvon. Parašyta gana neblogai, skaitosi nesunkiai, jaučiasi tarpukario lietuvių kalbos stilius, kai formavosi dabartinė lietuvių kalba, tad ir žodžių, dabar laikomų barbarizmais, pasitaiko. „Mūsų žinyne“ barbarizmų žymiai daugiau, tačiau vėlgi – moderni karinė terminija tik formavosi, tad nenuostabu, kad vietoje dabar naudojamos sąvokos „tanketė“ randame puikų žodį IMHO „tankelis“. Yra didelis tankas ir yra mažas tankelis – kodėl gi ne?

Tačiau grįžtame prie generolo atsiminimų. Jo gyvenimas gali būti pavyzdžiu, kaip iš paties socialinio dugno, dedant milžiniškas pastangas, galima iškilti į viršų. O be to, jis buvo katalikas, kuriems carinėje Rusijoje kilimas karjeros laiptais buvo tikrai sunkus – jei norėjai greitesnės ir aukštesnės karjeros, reikėjo tapti pravoslavu arba protestantu. Išsitarnauvo iki carinės Rusijos armijos kapitono (mūsiškai – majoro) laipsnio, sekantis laipsnis būtų buvęs pulkininkas-leitenantas, gal būtų tapęs pulkininku, tačiau likimas lėmė tapti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolu-leitenantu. Buvo aktyvus praktikuojantis katalikas, o revoliucijos Rusijoje jam įskiepijo tokią neapykantą bet kokio plauko kairiesiems, tad nenuostabu, kad jis buvo vienas aktyviausių 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, nušalinusio komunistuojančią valdžią, vadovų.

Tags: 365 žodžiai

Mūsų Karo kartografijos centras, apart žemėlapių leidybos, užsiima ir Lietuvos krašto apsaugos sistemoje leidžiamos literatūros spausdinimu. Tad kai kada spausdinamos ir įvairios su karyba susijusios knygos. Neseniai, eidamas pro spaustuvę, pamačiau labai įdomios prieškario Lietuvos knygos reprintą: Gen. št. mjr. Vytautas Bulavičius, „Karinis valstybės rengimas“. Paėmiau, pavarčiau. Knyga senoka, išleista 1939 m., bet minčių pamąstymui sukelia.

Knyga rašyta prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tačiau jaučiant jo artėjimą ir siekiant, kad Lietuva pasiruoštų jam. Tuo metu Lietuva laikėsi neutraliteto ir tikslas buvo tą neutralitetą išlaikyti, tačiau buvo aišku, kad greičiausiai gali tekti kovoti su įsiveržusiu priešu. Tik va bėda, kad priešas ne tiek įsiveržė, kiek, panaudojęs gudrumą ir tarptautinę padėtį, buvo įsileistas per užpakalines duris. Kuo tas baigėsi – žinome, ir galbūt todėl, kad tuometiniai Lietuvos vadai tos knygos nepritaikė esamai situacijai. Ar jos net neskaitė.

Tarp įdomybių radau tobulai tinkančią šiandieninėms mass-media aprašyti Krylovo pasakėčios santrumpą: „Vienoje pasakėčioje Krylovas pasakoja apie tiltą, kuriame prasmegdavęs kiekvienas melagis, jei tik jis ant tilto užeidavęs. Girdi, praeitą pavasarį ten prasmegę du žurnalistai ir siuvėjas. Krylovo laikais spauda, berods, dar perdaug sensacijų nesigaudė, bet vis dėlto Krylovo nuomone žurnalistai dukart daugiau melavo net už visiems žinomus melagius – siuvėjus. Ką gi pasakytų Krylovas mūsų sensacinės spaudos amžiuje?“

Tags: 365 žodžiai

Šunys mūsų gyvenime atlieka daug funkcijų, tačiau kažkaip į šunis mes nežiūrime kaip į krovininius gyvūnus. Na, nebent kur Tolimojoje Šiaurėje ar Aliaskoje jie traukia roges, bet Europoje ne, nepastebėti tokie dalykai. O juk kažkada jie kuo puikiausiai vokiečiakalbėje Europos dalyje traukė visokius krovininius vežimaičius. Aišku, iš jų nereikia tikėtis traukti vežimų su šienu ar alaus bačkomis, bet mėsininkų vežimėlius – kodėl gi ne? Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo taip įprasta, kad tokius lengvus vežimėlius, traukiamus šunų, tame kare naudojo ir Belgijos kariuomenė. 20/80 Neseniai internetuose radau fainą fotkę.

Tai Belgijos kulkosvaidininkų padalinys, ginkluotas „Maxim“ kulkosvaidžiais, kurie buvo vežami specialiais vežimėliais, traukiamais šunų, sustojo Zemst savivaldybėje Flandrijos Brabante; Belgija; 1914 m. rugsėjo mėn. Šunys gavo poilsio ir maisto. Įdomu, kaip tie šunys gyveno apkasuose, nes „Maxim“ tuo metu buvo stacionarus ginklas, dažniausiai skirtas apginkluoti tvirtoves, o ne lakstyti su juo po mūšio laukus. Na ir kaip jie atlaikydavo ilgus žygius be batų – vienas dalykas lakstyti lengvai, o kitas – įsitempus traukti krovinį. Fotkėje vienas iš šunų su antsnukiu – matomai, nelabai gražiai elgėsi su kaimynu. Dar vienas įdomus momentas – už kareivių matosi krovininiai automobiliai, ir ne vienas. 1914 metai, tačiau motorizacija jau vyksta. Kareiviai be ginklų, gal šunininkai jų ir neturėjo? Griovyje matosi pora paguldytų šautuvų, bet šalia esančios kojos rodo, kad šautuvai – ne šunininkų.

Vienžo, įdomi fotkė apie šunis-kareivius.

Tags: 365 žodžiai

Kažkaip iš skaičių antraštėje dabar suvokiau, kad persivertėme į antrą pusmetį. Ir dienos jau pamažu trumpyn, nors dar ilgai bus ilgi vakarai 😉 Rašymo eksperimentas – kasdien po žodžiu ilgesnį įrašą einasi. Kai kada prasmingiau, kai kada ne taip prasmingai – nelygu nuotaika. Iš vienos pusės norisi neskiesti teksto dėl žodžių kiekio, iš kitos – kai kada tenka drastiškai kapoti sakinius, bo tekstas gaunasi per ilgas. Taip ir balansuoji žmogus tarp norų ir galimybių. Aišku, kai dabar vakarais pasigavau naują kablį – senuosius žemėlapius, kuriuos norisi maksimaliai išnaudoti dvarų identifikavimui, kai kada ilgi tekstai tampa baudžiava. Iš kitos pusės – kai kada rašosi lengvai ir greitai, tiesiog viskas priklauso nuo temos. Na va, suskaičiavau žodžius – jau gavosi 100. Ir atrodo – ne kažkas to teksto.

Su geresniąja puse susidėliojome savaitgalius: liepa jau visa užimta, rugpjūtį išeina vienas ar du laisvi, bet greičiausiai todėl, kad kažką užmiršome – tiesiog vasaros savaitgaliai užimti kelionėmis, nes vis dar norisi kiek galima daugiau pamatyti. Turiu vieną įdomų pažįstamą – jeigu jis vyksta kažkur į išvykas kelioms dienoms su nakvyne, o dienomis numatytos kokios nors kelionės po apylinkes – jis lieka stovyklavietėje ramiai gerti alaus, žvejoti ar užsiimti panašiais dalykais. Jis važiuoja ramiai pavakaroti-pabendrauti su kompanija, o vietinės įžymybės jį mažai domina. Savotiškai atrodo, bet kaip sakydavo vienas mano kursiokas: „Visokių žmonių yra – visokių reikia“.

Tags: 365 žodžiai

Per pertraukėlę darbe bežiūrinėjant šūdportalius, sužinojau, kad prieš 20 dienų mirė buvęs LKP CK Pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila. Savotiška tuščia vieta Lietuvos komunistinėje hierarchijoje, geras žemės ūkio specas, labai ilgai realiai nesikišęs į politiką ir tik atsitiktinumo dėka patapęs komunistų vadu, neišsilaikė šiame poste nė metų. „Bananų balius“ užbaigė jo politinę karjerą, jo vieton atėjo Algirdas Brazauskas, kurį laiką pabandęs joti Perestrojkos žirgu, tačiau jautrios politinės uoslės dėka vėliau persimetęs link Sąjūdžio. Dar vienas „bananų baliaus“ „bonusas“ – baigėsi Kremliaus skiriamų partinių tik ruskai tesuprantančių ir vietinių realijų neišmanančių general-gubernatorių era, iš Lietuvos buvo pravytas tūlas Mitkinas, jo vieton atėjo vietinis rusas Vladimiras Beriozovas. Pagalvojau, kad mums tuo metu pasisekė, kad Songaila buvo tiesiog geras ūkvedys, o ne politikas. Kažin, kaip būtų susiklosčiusi mūsų Nepriklausomybės istorija, jei jis būtų sugebėjęs pasikinkyti Perestrojką ir įtikinti bent dalį Lietuvos žmonių, kad galima gyventi reformuotame TSRSe. O dabar gavosi taip, kad momentas buvo praleistas, žmonių galvas užėmė jau net nebe „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“, o Nepriklausoma Lietuva. Ir pasileidome mes per Baltijos kelią link Kovo 11-tosios ir Sausio 13-tosios, nes gavome vadovus, kurie turėjo aiškią viziją, ką daryti toliau. Taip kad kai kada netinkamas lyderis praverčia bandai pakeisti gyvenimo įpročius ir pradėti naują gyvenimą.

Tags: 365 žodžiai