Grumlino palėpė

Įrašas, permąstant perskaitytas internetines glupstvas

Žvelgiant į kai kuriuos internetuose hiperaktyviai besireiškiančius „infliuencerius“, taip ir matai, kaip juose verda tobula savigyra. Jie daug galvoja ir rašo apie save ir savo vietą Visatoje, aiškiai suprasdami, kad yra aktyvūs ir efektyvūs žmonės, turintys ryškias praktines žinias apie viską, emancipatoriai, gilūs administracijos žinovai, pedagoginių, ekonominių ir tarnybinių reformų išradėjai.

Jei dar nepavargote nuo tokių tobulų žmonių, tačiau norite šiek tiek romantikos, būtina atminti, jog jie yra tiesiog balti sodrūs debesys, nešantys savyje gyvybinę drėgmę laukams, kuriuose auga javai – auditorija, laukianti nepriekaištingos išminties apraiškų. Šie javai, tarsi sausroje perdžiūvę ūgliai, sugeria kiekvieną rasą ir kiekvieną gyvybę teikiančios drėgmės lašą. Tačiau to jiems nepakanka. Ir štai apsireiškia influenceriai ir ima dosniai pilti ant jų gerumo srautus, ne tik maitindami protą, bet ir plaudami sielas, darydami jas švaresnes ir, neslepiant, švelnesnes.

Skamba pompastiškai ir briedovai, bet būtent toks įspūdis susidaro, kai koks lietuviškų internetų mesijas pradeda dėstyti, katruo pirštu šikną nosį krapštyti. Kažkodėl bet kas, sulaukęs nors mažiausio dėmesio, pasijunta guru, kuris privalo visus vesti į vienintelį tiesos kelią, žinomą tik jam: neploti lėktuvuose, negerti užplikomos puodeliuose kavos ir panašiai tobulėti. „Palikite žmones ramybėje dėl tokių šūdniekių!“ – taip ir norisi sušukti, bet pagalvoji, kad ir tu tada gali tapti guru, kuris aiškina eskimams, kaip elgtis baisių karščių metu.

Tai va ir lieku tylumoje savęs neišreiškęs, guru nepatapęs. Nors nežinau, ar benoriu vėl būti svarbus ir žinomas, kadangi žinau, kad norint likti ant bangos, reikia labai rimtai plaukti.

Tags: 365 žodžiai

Mano geresnioji pusė per Žolines užsinorėjo dilgėlių vyno iš Kidulių vyninės, tad išvažiavome jo ieškoti. Kad kelias būtų ilgesnis, nutarėme aplankyti Marijampolę, bo pro ją visąlaik tik pravažiuojame, keliaudami į liankų žemę.

Turiu pasakyti, kad Marijampolė pozityviai nustebino: švarus, tvarkingas, fainas miestas. Pasivaikščiojome, aplankėme dvi ypač įžymybes: Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo baziliką ir Kačių kiemelį. Kačių kiemelyje yra ne tik katės, bet ir įdomi sienų tapyba. Fain, rekomenduoju!

Iš Marijampolės per Vilkaviškį pasukome į Kybartus. Pakeliui užsukome į gražiai tvarkomą Paežerių dvarą. Gaila, kad išeiginė diena, tad muziejus uždarytas.

Iš Alvito dvaro telikusi apleista spirito varykla užmūrytais langais.

Pagaliau privažiavome Kybartus. Pasienio miestas aptvarkytas, įdomus buvęs gaisrinės bokštas, graži tarpukarinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

Retokai važinėjame po šį Lietuvos kraštą, bet jis tikrai gražus, rekomenduoju ten pasisukioti.

Pasiekėme Kudirkos Naumiestį, pažvelgėmę į tokią dabar svetimą ruskiją. Tarp kitko, niekas nesiruošia naikinti raudonžvaigždžio paminklo žuvusiems NKVD pasieniečiams. Tik lietuviai atstatė Nepriklausomybės paminklą, žvelgiantį į buvusius Rytprūsius.

Pakeliui prie Išdagų apžiūrėjome ir Molotovo linijos bunkerį. Jų išlikę nemažai, tik kad jie neparuošti lankymui.

Pagaliau privažiavome Kidulių vyninę „Vilkenta“, kur pavalgėme ir atsigėrėme. Kas vyno (dilgėlių, pienių ir rožinio), kas giros. Žmonių labai daug, tad teko palaukti.

Atėjo metas sukti namo, bet dar ne visos vietos buvo aplankytos. Šalia Kidulių yra apleistas ir liūdnas Kaimelio dvaras.

Na ir paskutinis sustojimas buvo pačiame liūdniausiame iš tądien aplankytų dvarų – Pavilkijo dvare.

O toliau jau beliko tik kelias namo.

Tags: 365 žodžiai

Paskutines dvi savaites man gaunasi kažkoks dienų išsimėtymas ir iškritimas iš normalaus gyvenimo grafikų. Paaiškinsiu: praėjusią savaitę pirmas tris dienas buvau išvažiuojamame seminare, darbe tik dvi dienas, paskui savaitgalis; šią savaitę dirbome tris dienas, Žolinės, atidirbsim šiandien, vėl savaitgalis. Išvažiuojamasis seminaras gana įtemptas, bet nevyksta grafikas „namai-darbas-namai“ ir žmogus savotiškai iššoki iš savaitės ritmo.

Išeiginė viduryje savaitės mane irgi išmuša iš darbinio ritmo – lyg ir savaitgalis, lyg ir ne – rytoj į darbą, bet nepilna darbo savaitė, negali planuotis normalaus savaitinio ciklo „įsibėgejimas-aktyvus darbas-nusiraminimas“, nes teturi vieną darbo dieną. Juolab, kad ji dar ir trumpesnė, bo toks grafikas.

Aišku, išeiginės yra gėris, bet susimąsčiau, kaip čia gausis pensijoje. Aišku, iki jos man dar Arti ir Arti virš keturių metų, vėlgi klausimas, ar varys ilsėtis, ar prašys dar padirbėti, tačiau medžiaga pamąstymui atsiranda: kaip gyventi, kai kasdien savaitgalis? Aišku, darbų yra, bet tai savi darbai, ir ciklo „namai-darbas-namai“ nebėra.

Veiklų savaitgaliams turiu apsčiai, ir tai nebūtinai važinėjimai po Lietuvą – dvarų kartografavimas labai imlus laikui, kaupiasi aplankytų/ apifotkintų, bet nepublikuotų dvarų archyvas, dar visokių kartografinių idėjų aibės, o kur dar LEGO projektai? Vienžo, užsiimti kuo būtų, nes dabar ilgesni darbai arba tęsiasi diena po dienos, pereidami iš savaičių į mėnesius, arba atgula į tolimą stalčių.

Va taip išbaladotos pora savaičių davė medžiagos pasvajojimui apie tą laiką, kai kiekviena diena bus savaitgalis, skirtas tik sau pačiam (čia dar visko gali būti).

Tags: 365 žodžiai

Dalykai, kurių suvokimui daugumai iš mūsų reikia 50 metų:
1. Filmo blogumas yra tiesiogiai proporcingas sraigtasparnių skaičiui jame.
2. Niekada nerasite nė vieno, kuris galėtų jums pateikti aiškias ir įtikinamas priežastis, kodėl įvestas vasaros laikas.
3. Niekada nesakykite moteriai nieko, kas net mažiausia užuomina parodytų, kad galvojate, jog ji nėščia, nebent pamatytumėte iš jos lendantį kūdikį.
4. Galingiausia visatos jėga: paskalos.
5. Vienas dalykas, kuris vienija visus žmones, nepaisant amžiaus, lyties, religijos, ekonominės padėties ar etninės priklausomybės, yra tas, kad giliai viduje mes VISI manome, kad esame geresni už vidutinius vairuotojus.
6. Ateina laikas, kai turėtumėte nustoti tikėti, kad kiti žmonės daug ką padarys dėl jūsų gimtadienio. Tas laikas: 11 metų.
7. Tarp hobio ir psichinės ligos yra labai plonytė riba.
9. Jei turėtumėte vienu žodžiu apibrėžti priežastį, dėl kurios žmonių rasė nepasiekė ir niekada neišnaudos savo potencialo pilnai, šis žodis būtų „pasitarimai“.
10. Pagrindinis beveik visų organizuotų protestų rezultatas yra erzinti žmones, kurie juose nedalyvauja.
11. Jei tikrai yra Dievas, sukūręs visą Visatą su visa jos šlove, ir jis nuspręs perduoti žinią žmonijai, jis NEPASIŲS savo pasiuntiniu asmens su bloga šukuosena ar tam tikrais atvejais tikrai blogu makiažu per kabelinę televiziją.
15. Kai iškyla problemų ir viskas atrodo blogai, visada yra vienas asmuo, kuris žino sprendimą ir nori perimti vadovavimą. Labai dažnai tas žmogus yra beprotis.
16. Jūsų tikrieji draugai jus myli bet kokiu atveju.
17. Niekam nerūpi, jei nemoki gerai šokti. Tiesiog kelkis ir šok.

Tags: 365 žodžiai

Vakarais betvarkant mano dvarų duombazę, kai dvarų pavadinimus rankioju iš įvarių senų žemėlapių, kyla įvairių minčių. Viena iš jų – familijų išsiskyrimai. Įsivaizduokime: kažkada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais visa Lietuvos teritorija (na, išskyrus Klaipėdos kraštą) buvo vienoje valstybėje. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visa Lietuva (po nedidelių peripetijų) perėjo carinės Rusijos žinion. Vėlgi viskas vienoje valstybėje, sienų nėra, familijos bendrauja laisvai. Ir štai Pirmasis pasaulinis karas, susikuria Nepriklausomos Lietuva ir Lenkija, kariauja tarpusavyje ir štai Lietuvos teritorija padalinta demarkacine linija. Kol 1939 metais Aloyzičius su Visarionyčium nepradeda Europos perdalijimo. Ir Lietuva atgauna dalį savo turėtų žemių, už tai sumokėdama Nepriklausomybės praradimu. Kol pagaliau neišsilaisviname iš bolševizmo gniaužtų.

Vienas iš tokių įdomių lietuviško topografinio M1:100 000 žemėlapio fragmentų, kuriame matosi mano minėtos temos iliustracija. Kažkada „prie caro“ buvo du palivarkai: Katišiaus (Котышь) ir Kapčiškių (Копцишки). Atstumas koks kilometras, tai įtariu, kad ponai pabendraudavo. Ir štai lenkai užpuola lietuvius ir nubrėžia laikiną sieną. Vienas palivarkas pas lietuvius, kitas pas lenkus.

Įdomu, ar išliko koks ponų bendravimas šioje situacijoje? Juk 20 metų lenkai laikė užgrobę Vilniaus kraštą, tarp valstybių nebuvo diplomatinių santykių. Įdomu, kokių pažiūrų laikėsi abiejų dvarų ponai – juk didžioji dalis dvarininkų buvo sulenkėję, lojalumu Nepriklausomai Lietuvai polonofilaI nepasižymėjo, lietuviškumą propagavo nedaugelis?

Šiandien iš tų palivarkų likę nekas – Kapčiškės pavirto kaimo poilsinių sodybų kaimeliu, Katišiaus vietoje matosi nusenusi sodyba. O gal tai vis dar originalūs palivarko pastatai?

Tags: 365 žodžiai

ruskijoje kuo toliau, tuo labiau kyla nostalgija sovietmečiui. Tiek to, lai būna sovietmetis, jei jums taip norisi, teko jame pagyventi ir man, nebuvo lengva ir gera, bet išgyventi galima, nors atgal nenorėčiau už jokius pinigus.

Taigi, nostalgija sovietmečiui ruskijoje reiškiasi pačia iškreipčiausia forma – meile Stalinui. Iš esmės stebime Stalino kulto atgimimą, visiškai ignoruojant to režimo nusikalstamą prigimtį. „Prie Stalino buvo tvarka!“ – šitas leitmotyvas skirtas pridengti nesugebėjimą prisitaikyti prie pakitusio pasaulio, kur tu nebesi valstybės globotinis-išlaikytinis, o turi kurtis savo likimą pats. Ilgametis vergas nebemoka būti laisvas, it tai pagrindninė postsovietinio pasaulio tragedija. Netgi Lietuvoje aibė žmonių iki šiol nuoširdžiai tiki, kad jais privaloma rūpintis, bo jie neturi nė mažiausio noro stengtis pagerinti savo gyvenimą.

Kuo baigsis ruskių nostalgija stipriai rankai – neaišku. Pasaulis pakito ir putleris nepajėgus tapti naujuoju Stalinu, nors gal ir norėtų. Laimei, Lietuvoje, skirtingai nei ruskijoje, stiprios rankos mėgėjai nepopuliarūs, vienintelį potencialų mačo, užsiropštųsį į prezidento kėdę, pavyko iš ten išspirti.

Taigi, keletas produktų neo-stalinizmo mėgėjams (rasta kažkur kažkada internetuose):

Tags: 365 žodžiai

Kai žmogus turi daug įvairių veiklų (įdomių ar būtinų), tinklaraščio rašymas kai kada atidedamas į šalį. Ypač, kai tekstai turi vis ilgėti 😉 Anyway, reikia stengtis įvykdyti paties sau pačiam išsikeltus tikslus, ką ir stengiuosi daryti.

Turiu čia komentatorių, kuris labai įdomiai žiūri į putlerį: žavisi juo kaip valstybės galva, darančia pasaulyje viskokias bjaurastis be (kol kas) rimtesnio atkirčio, ir tuo pat metu nekenčia putlerio būtent už tas pačias bjaurastis. Indomu tai, kad dėl putlerio nebaudžiamumo kaltas pasaulis, kuris nesukelia nedidelio pasaulinio karo, idant deramai nubaustų niekadėją, bo visokios antiputlerinės sankcijos nifiga neveikia.

Ginčijamės mes su juo, abu vis liekame prie savo pozicijų, bet mane stebina nenoras suvokti šiandieninio pasaulio sudėtingumą, kur vienose situacijose dvi valstybės veikia kaip priešai, kitose išlaiko neutralumą, o trečiose netgi tampa sąjungininkėmis. Ir visa tai vienu metu. Interesai aukščiau visko, ir todėl mes matome Vakarų sankcijas ruskijai už Krymo užgrobimą ir ruskijos sankcijas už sankcijas, tuo pat metu vykstančią prekybą nafta/dujomis iš vienos pusės ir įrengimais iš kitos, ir tuo pat metu ruskijos ir Vakarų kariai tvatina ISIS banditus. Ryšiai šiame globaliame pasaulyje primena jau netgi ne voratinklį, o Interneto voratinklį su žymiai sudėtingesne struktūra.

Tad ašarojimas dėl to, kad minkštakiaušis Obama nesugebėjo pašalinti putlerio, yra beprasmiškas, nes ir kietakiaušis Trampas taip pat to nesugebėjo padaryti. Ir esmė ne meilėje ar baimėje – tiesiog kai karinis problemos sprendimas neįmanomas, visi kiti būdai atsimuša į ruskijos režimo stabilumą. Tad belieka kantriai laukti.

Tags: 365 žodžiai