Ankstesnio įrašo tęsinys
Kada tikintis žmogus kalba apie tikėjimą Dievu, tai reiškia būtent tikėjimą. Reikia ne tiesiog protu pripažinti, kad tikriausiai Dievas yra kažkur ten, o būtent visada prisiminti apie Jį, gyventi nepaliaujamai jaučiant Dievo buvimą.
Tikėjimo rate yra siauresnė sritis – žinojimas. Žinojimas čia yra tie įsitikinimai, kurių teisingumu ar naudingumu jau esame įsitikinę iš patirties. Už šios srities ribų – tai, kuo mes tikime, vadovaudamiesi pasitikėjimu, spėjimais, baime ar viltimi.
Tačiau jeigu tai, ką žinojome iki šiol, staiga pasirodo esanti netiesa – kyla labai nemalonus jausmas. Savotiškas analogas – jausmas, panašus į tai, ką visi patyrė, nepataikę koja ant laiptelio, žengdami žemyn. Siaubingas kritimo jausmas, kai kada netgi paniška baimė. Ir nenuostabu, nes jo pobūdis yra tas pats: tai, į ką norėjome atsispirti, pavirto tuštuma.
Visi mes žinome pokario partizaninį judėjimą. Sovietmečiu partizanai buvo buržuaziniai nacionalistai, tiesiog banditai. Po Nepriklausomybės atstatymo jie tapo didvyriais. Tačiau gvenimas nėra juodai-baltas, jis kupinas visokių spalvų, ir tas partizaninis judėjimas nėra dieviškai idealus. Jame daug šviesų ir šešėlių, todėl reikia būti labai atsargiam, nedarant stabų iš partizanų. Jie buvo žmonės, o žmonės daro ir gera, ir bloga. Netgi vedami geriausių paskatų.
Keistas jausmas, kai pradedi rašyti apie tikėjimą ir staiga suvoki, kad vis tik rašai apie žmones.
Bus daugiau. Tikiuosi.
Tags: 365 žodžiai