Įveikė mane šią savaitę virusas, parvertė į lovą. Nu ką, guliu, sergu. Vieną rytą, kokią 10 val., kai brangiausioji jau darbelinosi, girdžiu skambutį į duris. Nu tikrai nesikelsiu, turiu gi teisę sirgti, ir išvis manęs nėra. Vėl skambutis į duris. Nublemba, gal tikrai kažkas svarbaus. Buvo va vienąkart – skambina į duris, atidarau – ten pažįstamas iš gretimo namo sako, kad gretimame kieme dega awto, gal turiu gesintuvą. Nu turiu, išbėgu kieman, išimu iš bagažiaus gesintuvą, atiduodu pažįstamam, einam prie gaisro. O ten žopeliuko viduje liepsnos net trata… Pabandė gesinti susirinkę vyrai tais awto-gesintuvais, myžt-myžt ir fig 🙁 Gerai, kad atvarė ugniagesiai, tai užpylė. Šiaip tai patarsiu – tie awto-gesintuvai maksimum ką gali – užsidegusius po kapotu laidus užgesinti – esu matęs tą kelis kartus gyvai. O jei jau liepsnos pagavo saloną – varykit atokiau, nes jei driokstels bakas – mažai nepasirodys.
Aha, grįžtam prie skambučio į duris. Prieinu prie durų, atidarau, bo mano awto tai kieme stovi, gal su juo kas nutiko? Ten dvi tokios… ėėė… eee… vienžo, senos žiurkės, jei jau sąžiningai. Viena ruošiasi lipti į antrą aukštą, kita prie durų. Ši laiko rankoje tipišką jehovosliudytojųšūdbrošiūrę ir manęs klausia: „Labadienagalnoritedaugiausužinotiapiedievą?“ Jprst, mane šnekinti apie Dievą, išvertus iš lovos? Obetačiau vietoje to, kad kaip prieš desėtką metų, kai panašios žiurkės pulkais blūdinėjo po mūsų apylinkes, ant jos užbliauti „Eiktunxsenapinda!“, aš nedaug tepakeltu tonu pasakiau „Ačiū, nenoriu“ ir beveik be trinktelėjimo uždariau duris.
Blemba, blemba, neviltis apėmė, ką tas Jevrosojūzas su savo tolerastija iš mūsų padarė, tapome beveik tolerantiški…