Bir 15th, 2016 by grumlinas
Kažkaip sutapo mano (laikinas?) vidinis atšokimas nuo aktyvumo socialiniame internet-gyvenime laisvalaikiu su darbiniu ceitnotu – užsiimu dalykais, kokių niekad nedariau – pirmąkart gyvenime ruošiu pasiūlymus europiniam konkursui pagal griežtas (galimo) užsakovo taisykles, pateikimo terminas jau matosi, taip kad grįžus namo, norisi tik tingėti ir ilsėtis, nes galva po darbo dienos ūžia-kaukia-vibruoja. Darbas pasiutusiai įdomus, bet sudėtingas. Tad sugebu tik perskaityti kažkiek mano lankomesnių saitų, bet visiškai nesinori nieko komentuoti. Nekalbant apie didesnių įrašų rašymą, ir tos šiuo metu ypač aktualios temos apie Lidlą, futbolą, Orlando šaudymą ar liurberalus liks neprakomentuotos, nes suvokiau, kad visa tai man giliai dzyn. Aš apie tai žinau, turiu nuomonę (kai kada kategorišką), tačiau visiškai nematau nei prasmės, nei reikalo apie visa tai rašyti, nes tiesiog gaila laisvalaikio, kurį aš galiu užmušti man įdomesniais dalykais. Savaime vykdomas klasikinis internetų lozungas: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“ O kuo užsiimu? Daug skaitai apie dvarus ir pilis, tiek Lietuvos-Lenkijos, tiek britų, tiek fantastines – tikrai įdomi tema. Pažaidžiu savo Parallel Kingdoms, praktiškai single player režimu. Pakolkas tik mintyse, bet planuoju LEGO-dvaro projektą, atsižvelgdamas į esančius apribojimus. Galbūt tai bėgimas nuo tikrovės, tam tikra vidinė emigracija, bet iš tikrųjų kai kada mums reikia pabūti vieniems ir tik stebėti aplinkinį pasaulį iš savo urvelio 😉