Vakar, grįžtant iš apsnigtos Dzūkijos, susigeneravo nesušukuotos mintys, tad kad nerašyt į amžinai nepublikuojamą ir vis patrinamą juodraštį:
Tai, kad gyvename Europos Sąjungoje, mūsų nepadaro europiečiais. Europiečiais tampama tada, kai pamažu, lašas po lašo iš mūsų išeina mentalitetas „prie ruso geriau buvo“. Bet ir šito dar nepakanka, nes reikia tapti ne amorfinio Jevrosojūzo gyventoju, o visų pirma savo šalies piliečiu. Žinančiu savo teises ir pareigas. Ir nebijančio ginti pirmąsias ir vykdyti antrąsias. Be abejo, Europos Sąjunga orientuota visų pirma į vidutinybes ir mažumų diktatūrą daugumai (turiu omenyje ne tiek visokias lytines mažumas, o mažumas-parazitus, puikiai išnaudojančias socialinius-rasinius-tautinius momentus), tačiau vidutinybių puoselėjimo ir gynimo mechanizmas gali būti pritaikytas ir kažko daugiau nei dermokratijos ar tolerastijos siekiančių savo šalies piliečių naudai.
Ir kai piliečių bus vis daugiau, tai kiekybė pereis į kokybę ir vieną dieną nebeliks klausimo „Ką išsirinkti valdžion?“, nes piliečiai žino, jog valdža turi tarnauti jiems, o ne jie – valdžiai. Nes lyderiai išaugs iš piliečių, o ne iš savo naudos siekiančių rėksnių.
Taip, aš žinau, kad tai atrodo utopija, kad tai ilgas kelias, bet kito kelio tiesiog nėra. Nes laisvės tėra tiek, kiek jos turime savyje.
Iš kur tokios mintys? Tiesiog stebiu ukrainiečių laisvėjimo ir europėjimo procesą ir matau mus pačius, kai mūsų taip sunkiai iškovotą laisvę pavogė gudrūs rėksniai. Mes nuėjome Europon, bet va ar tapome europiečiais – nežinau.