Norit – tikėkit; nenorit – ne. Iš internetų.
Viduramžiais vengrų valstiečiai visokių gyvačių, kurmių, pelių, žiurkių, rupūžių ir kitokių parazitų, kenlkiančių sodui ir daržui, išvarymui naudojosi girtų ežių paslaugomis.
Yep, buvo manoma, kad pagiriotas ežys yra labai piktas, tampa negailestingas sodų kenkėjams ir aršiai prižiūri tą teritoriją, kurioje gyvena.
Valstiečiai statydavo lėkštes su alumi vos ne po kiekvienu krūmu, o ežiai, kurie šiaip labai mėgsta alkoholį, rinkdavosi didelėmis grupėmis nemokamų vaišių. Šunis valstiečiai naktį uždarydavo, kad šie netrukdytų ežiams.
O rudenį, kai derlius būdavo nuimtas, vengrai šventė „Girto ežio dieną“ – maždaug kaip derlio nuėmimo šventę kitose Europos šalyse.
Mjooo, įsivaizduokite minias girtų ežių, išeinančių į medžioklę. Ir vis piktėjančių, atėjus pagirioms…
Tiesą pasakius, tie senovės vengrai buvo tikri sadistai – pagirioms tai ežiams jie neįpildavo 🙁