Feed on
Posts
Comments

Nuostabi Eugenijaus Šestakovo diagnozė:
Мой старый друг и пациент Сережа Лукьяненко был процитирован недавно газетой „Известия“. „Если мы не введем православный шариат, то наши дети будут жить по исламскому“.
По профессии Сережа писатель, ремесло его состоит в поедании, переработке и повторной выдаче западных литературных продуктов. С этой задачей он справляется если не хорошо, то много, на его книгах выросло целое поколение простых и очень простых людей. Как всякий значимый деятель культуры, Сережа находится на острие общественных проблем, которое в его случае довольно быстро дошло до мозга и немножко его убило. Поэтому я, его лечащий врач, отношусь к нему больше как к организму, чем к личности. Сережа не хочет никому зла. Он хочет всем своего добра. Мычать, давать приплод, ходить в плуге и нести яйца – эти вечные ценности несложного общества Сережа разделяет как никто другой. В старину на Руси деревенским дурачкам часто доверяли пасти стада. Своим творчеством и упорством Сережа заслужил этот пост. И надо понимать, что пастух над кем-то без пастуха над собой существовать не может. Кто-то тоже должен его пасти. Будь то священник или хотя бы опер.


Mano asmeninė nuomonė apie Lukjanenką – bandžiau kažkada įvekti jo „Genomą“, supratau – Strugackių iš jo nesigaus, net iki Jefremvo ilgai bičiui tapnoti. O perskaičius jo įrašus bloge, pasidarė aišku, kad tai tiesiog didžiarusis šovinistas, o aš kažkaip perkeliu žmonių pažiūras ant savo požiūrio į jų kūrybą.

Apytalaukio dvaras

Bepostindamas savo naujausių kelionių įspūdžius, kažkaip užmiršau savo dvarinėjimų blogą. O ten kolega Aurimas aprašė Apytalaukio dvarą

Tags:

.. – seni lietuviški kaimeliai 😉
Taigi, tęsiame užsienio lankymą Lietuvoje. Pirmas taškas – Venecija, aplankyta mūsu Baltiškojo savaitgalio metu 2015-08-01. Rasti ją gana nesunku – iš Jonavos važiuojame Rūklos kryptimi, kelio dešinėje pamatome rodyklę kairėn, pasukame į žvyrkelį. Pakelėje stovi gražus informacinis stendas. Važiuojame visąlaik pagrindiniu žvyrkeliu, per mišką nusileidžiame į Neries salpą ir psio – Venecija prieš akis. Viena gražiai renovuota sodyba, kita renovuojama, kelios apleistos. Gražūs vaizdai į kitą Neries krantą, kitkas nėra kažkas ypatingo. Vienžo, dedam pliusiuką.


Karštąjį 2015-08-07 savaitgalį aplankiau netoli Rūdiškių esančias Odesą ir Varšuvėlę.
Odesą surasti ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad žemėlapiuose nurodyta Rūdiškėse esanti Odesos gatvė – viskas kaip ir aišku; sunku todėl, kad skirtinguose žemėlapiuose užrašas „Odesa“ padėtas skirtingose vietose, ir daugiausia tai ant lygiagrečios Ateities gatvės 😉
Odesos gatvės rasti neįmanoma – nėra jokios lentelės, o ir pati gatvė – tiesiog dulkantis žvyrkelis. Iš pradžių pravažiavau pro tą Odesą (nors turėjau įtarimą, kad tai yra TAI), paskui įsijungiau navigaciją ir pagal ją grįžau atgal. Padariau porą kadrų – daugiau nėra ką fotkinti, jokių užrašų. Galbūt jie yra lygiagrečioje Ateities gatvėje, reiks pasižiūrėti lankantis sekantį kartą.
Ką ir padarėme su brangiausiąja 2015-09-26, pravažiuodami lygiagrečia gatve ir padarydami dar keletą kadrų. Biškį papildžiau galeriją


Po Odesos, neišjungdamas navigacijos, nuvažiavau link Varšuvėlės. Navigacija vedė žvaliai ir užtikrintai iš pradžių asfaltu, paskui žvyrkeliu, kol visiškai netikėtai pranešė, kad atvykau į vietą. Kadangi ta vieta buvo tiesiog žvyrkelis miške, man kilo įtarimas, kad navigacija neteisi. Nu ir be abejo – pasižiūrėjus į žemėlapį, teko pavažiuoti į priekį ir pasukti dešinėn miško keliu į Dailides. Išvažiavus iš miško, kairėje išniro beveik visiškai medžiais apaugusi sodyba, labai jau panašį į paieškomą. Na bet pavažiavau į priekį ir pasivijau karščio ir alaus iškankintą kaimo traktoristą, kuris patvirtino, kad ta sodyba ir yra Varšuvėlė. Na ką, vėlgi pora kadrų, bo nieko ypatingo, ir grįžau atgal.


P.S. O įdomiausia tai, kad sužinojau, jog netoli Aukštadvario yra ir Amerika. Kažkur giliai miškuose. Vienžo, nuotykiai nesibaigia 🙂

Tags:

Dūkštų ąžuolynas

Prisižiūrėję pilkapių, tęsėme Baltiškąjį savaitgalį ir aplankėme Dūkštų ąžuolyną, kur įrengtas pažintinis takas, teisingiau – keli pažintiniai takai. Kadangi mes jau buvome pakankamai nusiįspūdinę, tai pasirinkome trumpiausią, kuriame sukaupta daugiausiai mitologinių skulptūrų ir jame yra akmuo su kažkokiais simboliais. Praėjome, apžiūrėjome, vos nenusilaužiau kojos, įlūžus gerai patręšusiai tako lentelei, raišuodamas apifotkinau didžiąją dalį (jų yra > 30) medinių stabų, tačiau liko dar koks trečdalis sekančiam atvažiavimui kituose takuose. Toliau mūsų laukė Venecija 😉

Tags:

Vakar po interviu su S.Belkovskiu (klausausi jų kas savaitę, labai įdomūs) per Dožd’ parodė, kaip Vašingtoner kažkokie mirotvorcai virkauja dėl Hirosimos atominio bombardavimo. Pacifistinė simbolika, žvakės, giesmės – viskas čiki, surežisuota klasikinimae „Vremia“ stiliuje. Kažkaip kilo mintis – o ar tie virkautojai pažymi Perl-Harboro bombardavimą, be kurio nebūtų buvę ir Hirosimos? Ar tas verkšlenimas tik vienapusis?
Kitas dalykas – Hirosima ir Nagasakis nebuvo pyragėlių dalinimas japonams, tačiau jiems derėtų atsiminti, kad Tokijo bombardavimas 1945 pavasarį buvo kur kas kruvinesnis, ir tokie įprastiniai bombardavimai būtų kartojęsi tol, kol Japonija nebūtų nugalėta. Ir būtent baisi Hirosimos ir Nagasakio pamoka privertė japonus kapituliuoti ir taip išsaugoti milijous žmonių nuo galimos žūties.

IMGP2522

Tags:

Iana Spacek – Isles of Aura

toks grožis prapuola

Taigi, sugrįžtant prie mūsų parėjusio baltiškojo savaitgalio. Po apsilankymo Grabijoluose ir fotosesijos, sekantis etapas buvo Paaliosės kapinynas. Sugrįžome tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, rodyklė į jį yra (bet matoma tik nuo atvažiavimo pusės), miške kelias išsišakoja į dvi apyvienodes šakas, reikia sukti kairiau. Vieta pažymėta informaciniu stendu kelio dešinėje ir iškart matosi pilkapiai – tokie medžiais apžėlę kauburiai miške. Mašinai parkuotis nelabai kur, tenka stoti ant kelio. Pasivaikšiojome, apfotkinome. Nuotaika tokia savotiška, nes suvoki, kad tai kapinės. Kokio tūkstančio metų senumo, bet kapinės.


Kaip patekti prie Vilkų duobės ir Grabijolų I pilkapyno, jau rašiau, sankryžoje prie Neries yra rodyklė – pasuki keliuku į kalnelį, pavažiuoji kokius 400m miško keliuku ir kairėje yra Vilkų duobės informacinis stendas. Mašinai parkuotis nelabai kur, teks stovėti ant kelio. Pati Vilkų duobė – tiesiog medžiais apžėlusi įdauba ir tiek.


Pavažiavus dar 300m į priekį, kairėje yra Grabijolų I pilkapyno informacinis stendas ir nedidelė aikštelė. Pilkapiai irgi kelio kairėje, vėlgi medžiais apžėlę kauburiai, kai kurie – gana didoki.


Apart pažymėtų informaciniu stendu Grabijolų pilkapių yra dar nemažas plotas nepažymėtų. Norint juos surasti, grįžtame atgal nuo pilkapių pro Vilkų duobę, pakylame nuo Neries keliuku atgal link Miežionių ir atidžiai žiūrime kairėn. Ten bus atsišakojantis keliukas, apžėlęs medžiais, kurių šakos braukia per automobilio stogą. Bet tai kažkokie tipo lazdynai, nieko baisaus, jei awto ne lyzinginis 😉 Pravažiavus tą savotišką medžių arką, prasideda gana normalus miško kelioukas, juo važiuojame pirmyn, ir abiejuose šonuose pasimato daugybė neaukštų kauburių. Savijauta vėlgi savotiška, gerai, kad dviese, o ir kauburiai neaukšti, atai prisimintum hobitus, pakliuvusius pas Pilkapių Vaiduoklius 😉
Nzn, kur galutinai veda tas keliukas, nes po kokių 300-400m apsisukau ir grįžome, nutarę, kad šiandienai pilkapių užteks. Laukė Dūkštų ąžuolynas, bet apie jį vėliau.

Tags:

Apie tris dalykus

Nzn, ar čia kažkur kažkada skaityta, ar mano paties išgeneruota:
Su amžiumi suvoki, kad niekaip nesusigrąžinsi trijų dalykų: laiko, žodžio, galimybės. Tad niekad nešvaistyk laiko, rinkis žodžius, nepraleisk galimybių.

« Newer Posts - Older Posts »