Grumlino palėpė

Vakar po atostogų nuvykau į karštaimylimądarbelį. Apėjau bendradarbius, pavaišinau iš Egipto atvežtais saldainiais, keliose vietose teko pasakoti įspūdžius, gerus (čia apie atostogas ir Petrą) ir blogus (čia apie sienų kirtimą). Tikėjausi, kad pirmą dieną įtempto darbo nebus, bet kur tau! Nespėjau perskaityti per dvi savaites susikaupusio pašto, kai konvejeriu pradėjo nešti žemėlapius tikrinimui. Tik apsikapsčiau, kai popiet reikėjo važiuoti į kažkada buvusią darbovietę – kadangi ten kartografijos nebeliko, tai likusį kartografinį archyvą naujieji šeimininkai nori utilizuoti, nes reikia patalpų. Tai su dabartiniais bendradarbiais nutarėme išgelbėti bent pokarinės Lietuvos aerofotografinės nuotraukos (1949-1950 metų) kontaktinę spaudą, kiek jos ten likę. Kažkada įvertinau jos apimtis, bet pasirodo, kad papkės stelažuose buvo sukrautos dviem eilėmis… Tai teko išsikviesti pagalbon dar bendradarbių su transportu, bet krovinį parsigabenome. Visa bėda, kad tas archyvas jau kelis kartus keliavo iš patalpos į patalpą, tai dabar tai tik papkių krūva plius dar kažkokių iš kažin kur iškritusių pabirų nuotraukų pluoštas. Vienžo, gali prisieiti ne vieną savaitę po valandą-kitą kasdein tvarkyti visą tą jovalą.

Tai po tokio pakrovimo-iškrovimo (pilni trys lengvieji automobiliai ir du džipai) grįžus namolio nesinorėjo nieko. Persikėliau atostogų fotkes iš mobilkos į kompą, peržiūrėjau, yra įdomių kadrų, bet iki tvarkymo rankos nepriėjo – kai gelia kojas, rankas ir nugarą, ant sofkutės su laptopu gulisi smagiau ir visiškai nesidirba. Tai palikau kol kas visus įspūdžius dar panokti.

O šiaip tai mintys grįžus Lietuvon, bevažiuojant į karštaimylimądarbelį ir atgalios: iš prieblandos į prieblandą. Dar pora savaičių – ir bus iš tamsos į tamsą. Nieko nepadarysi – Žemės ašies posvyris į jos skriejimo apie Saulę orbitos plokštumą duoda savo – dienos ir nakties trukmė pastoviai cikliškai kinta. Žinau tuos dalykus dar iš mokyklos laikų, bet vistiek nemėgstu šito tamsiojo metų laiko. Kartkartėm net susidegu kambaryje visas šviesas – tipo šviesos terapija. Tarp kitko, padeda kažkiek. Šiaip mes dar turime prieblandą, o kuo labiau į pietus, tuo prieblandos laiko mažiau. Tiesiog ką tik buvo šviesu ir op! – jau tamsu. Pirmąkart su tuo susidūrus, biškį keistoka.

Tags: 365 žodžiai

Kažkaip atsirado tarpai tarp įrašų ir niekaip nepavyksta jų eliminuoti. Daugiausiai dėl visokių tvarkymųsi namie – šiek tiek pasiremontavome, šiek tiek baldus atsinaujinome, šiek tiek tvarkymų po viso to, dar žėk prieš atostogas reikia žieminius ratus užsidėti, tai naują išvyką mūsų maloniai keliauninkų kompanijai reikia suplanuoti – ir taip vakaras po vakaro vis prapuola tos valandos, planuotos leisti prie įrašų 🙁

Darbe per pertraukėles internetuose vis pasižiūriu, kas čia Lietuvoje darosi. Toks įspūdis, kad kažkoks išbandymų ugnikalnis atsivėrė: tai žėk Pranskėčio kolchoznikai niekaip nenuverčia, tai Alytuje padangos užsidega, tai koloradinė vidaus reikalų ministrė po šešių dienų atvažiuoja selfio pasidaryti degėsių fone, tai instagraminis vyrmentas vejamas iš šiltos vietos į dar šiltesnę, tai urėdijas po tokios skambios reformos vėl atkuria, tai agropromo į Kauną nebekelia…

Tik va nors apie tą „politiką“ pasiskaitau, bet apie ją rašyti nesinori – nėra Lietuvoje politikos, o tik klanų rietenos. Apie ką gi rašyti? Na norisi rašyti apie keliones – tai apie visas raportuoju. Citromiargynų fotkių įdedu. Kitos temos dažnai tokios menkos pasirodo, kad numoji ranka ir palieki dieną be įrašo. Aišku, tai savęs pasiteisinimas.

Paskutiniu metu pamėgau išvykų planavimus. Savotiškas iššūkis – turime kryptį, turime kilometražą (~500km), reikia ne tik įdomių vietų aplankymui, bet ir kažkur sustoti pavalgyti. Laiko planavimas nėra toks paparastas – juk ne tik keliauji, bet ir apžiūrinėji. Negali priplanuoti begalės kad ir įdomiausių objektų – laikas yra visagalis. Dar vienas kritinis momentas – bepigu planuoti vasarą, kai diena ilga, o va dabar jau kokią šeštą ekskursavimas iš esmės baigtas – tiesiog per tamsu. Vienžo, toks uždavinio su daugeliu nežinomųjų sprendimas, visąlaik stebint laiką.

Turi būti lankomų objektų įvairovė: maždaug pora-trejetas dvarų, graži gamtos vieta ar pora, analogiškai gyvenamosios vietovės, užeiga – žėk, jau turi kokius 7 sustojimo taškus, kuriuos be įtampos ir persisotinimo galima atlaikyti per dieną. O ir keliai negali būti vien žvyrkeliai, bo važiavimas turi būti malonus, o ne varginantis.

Tags: 365 žodžiai

Toliau rėplioju savo tinklalapiu link jo pradžios, tvarkydamas įrašus apie mūsų familijos keliones. Tuo pačiu peržiūriu, ką gi kažkada rašiau. Kai kas ir šiandien nuskamba teisingai ar netgi aktualiai, o kai kas aiškiai kertasi su mano dabartinėmis pažiūromis. Nieko nepadarysi – laikas bėga, pasaulis kinta ir mes keičiamės. Į gerąją pusę? Nežinau, norisi tikėti, kad į gerąją. Bet kokiu atveju – kintame.

Gerokai stebina, kiek daug pavienių, tačiau suskirstytų tematikomis fotkių tuomet dėjau kasdien. Dabar kažkaip dedu didelėmis serijomis, dažniausiai kelionių aprašymus. Gal reiks pabandyti vėl atgaivinti tematinį fotografavimą – visai nieko kadrų gaudavosi, ir šiandien nemažai jų žiūrisi su malonumu. Serijos „Čia Lietuva“, „Raštai ir pavidalai“, „Vakarėja, jau vakarėja“ – kyla pagunda iš jų suformuoti albumus Flickr’yje.

Šiandien nebetraukia kasdieninis rašymas. Gal pradeda veikti senas internetų priežodis: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“? Kažkada skleidžiau daug triukšmo internetuose, šiandien tenkinuosi stebėtojo vaidmeniu. Klasikinis lurker‘is 🙂 Lai rašo tie, kas iš to gyvena ar tie, kas jaučia pareigą visam pasauliui skleisti savąją žinią. Kita galima priežastis – kadangi darbe internetai labai apriboti, tai per pertraukėles kai kada užmetu žvilgsnį tik į neblokuojamus visokius tipo delfius ir kaskart suprantu, kad didžiąją dalį interentų dabar sudaro tik pilkasis triukšmas. Savo informacijos šaltinius perskaitau tik namie ir lieka neypač daug laiko rašinėliams.

Aišku, norėdamas gali vėl pradėti generuoti žodžius, tik va ar yra prasmė? Stebiu internetus ir matau, kad gyvenimas juose kuo toliau, tuo labiau tampa instant – nebėra skaitytojų, teliko komentuotojai, kuriems metami trumpi įrašai. Jei įrašas ilgas – dažniausiai rašytojas iš to ir gyvena. Matau tą iš keleto senų internautojų pavyzdžių – kas sutrumpėjo, o kas pailgėjo būtent dėl finansinių sumetimų. Nebejaučiu poreikio ar būtinumo rašyti savęs išreiškimui – tiesiog dažniausiai dėstau kelionių įspūdžius, kadangi jie gali kažkam praversti, keliaujant po Lietuvą.

Bet kokiu atveju va tokia kelionė savimi pačiu link tinklalapio pradžios ir įdomi, ir pamokanti.

Tags: 365 žodžiai