Iš sovietmečio daugelis paveldėjome „ypatingojo atvejo fenomeną“: saugome gerus dalykus iki ypatingo atvejo. Aišku, kai kada jis taip ir neateina, tas atvejis, tai tie geri dalykai pasensta, sugenda, tampa nebemadingi ir pan. Ir tas mūsų saugotas gėris tampa tiesiog šlamštu, užgriozdiančiu mūsų spintas. O dabar, kai gražūs dalykai, kuriuos sovietmečiu gaudavai tik „per blatą“, tapo kasdien prieinami, tas gėrio kaupima stampa išvis beprasmišku. Tad gal tikrai yra prasmė ištraukti gerus dalykus iš užkaborių ir jais pradėti naudotis? Nekaupti šlamšto ir nelaukti ypatingo atvejo?