Kokių pusantrų metų senumo užkonservuotas neužbaigtas įrašas, kurį pagailo tiesiog ištrinti – kai kurios mintys tebėra aktualios 😀
Važiuojant karštaimylimandarbelin, susidėliojo keli pamąstymai apie mano požiūrį į socialinius tinklus, remiantis Feisbuko pavyzdžiu. Įtariu, daugumai nieko naujo, bet pačiam verta užsifiksuoti.
Mane visad slegia bendravimo problema: Internete aš ieškau ne žmonių, aš ieškau minčių/žinių.
Žvelgdamas į socialinius tinklus, matau, jog juose viskas susiveda į asmenybių savireklamą. Kas pusdienį keičiamos profilių nuotraukos, baliukų fotogalerijos, visokie savireklaminiai sąrašai (mokymo įstaigos, hobiai, mėgstamos muzikos etc.itd.), anonsai apie naujas draugystes ir pliurpimas-pliurpimas-pliurpimas apie nieką. Žinau, kad esu senas niurzglys, bet mane labai mažai kAso mano pašnekovų socialinė etc.itd. padėtis – Internete tu esi vertas tik tiek, kiek sugebi pasakyti kažką prasmingo.
Taigi, mane mažai domina, KOKS žmogus parašė vieną ar kitą įrašą – mane domina, KAS parašyta. Žodis Internete tolygus veiksmui. Ir tik jei man įdomus tas žodis – susidomėsiu ir jį parašiusiuoju. Kuris, galimai, man taps internetiniu friendu. Kuris, galimai, taps gyvu draugu. Tačiau socialiniai tinklai sukonstruoti taip, kad juose juda nesustojantis žodžių trydos srautas, kuriame praktiškai neįmanoma užfiksuoti prasmingų dalykų. Gal todėl po savaitės-kitos, praleistos Feisbuke, aš suvokiau, jog tai – tuščias laiko gaišimas. Feisbukas įveikė mane savo bukumu.
Įsijungęs į Google+ bendruomenę, pakolkas stebiu, kas ten darosi. Šiuo metu informacinis triukšmas dar neužgožia turinio (kurio tikrai daugiau, nei Feisbuke), bet vis stiprėjančios dzindziliukų repostinimo bangos gali priversti mane, kaip seną zanūdą, radikaliai mažintį įeinančios informacijos srautą.