Grumlino palėpė

Ankstesnio įrašo tęsinys

Kada tikintis žmogus kalba apie tikėjimą Dievu, tai reiškia būtent tikėjimą. Reikia ne tiesiog protu pripažinti, kad tikriausiai Dievas yra kažkur ten, o būtent visada prisiminti apie Jį, gyventi nepaliaujamai jaučiant Dievo buvimą.

Tikėjimo rate yra siauresnė sritis – žinojimas. Žinojimas čia yra tie įsitikinimai, kurių teisingumu ar naudingumu jau esame įsitikinę iš patirties. Už šios srities ribų – tai, kuo mes tikime, vadovaudamiesi pasitikėjimu, spėjimais, baime ar viltimi.

Tačiau jeigu tai, ką žinojome iki šiol, staiga pasirodo esanti netiesa – kyla labai nemalonus jausmas. Savotiškas analogas – jausmas, panašus į tai, ką visi patyrė, nepataikę koja ant laiptelio, žengdami žemyn. Siaubingas kritimo jausmas, kai kada netgi paniška baimė. Ir nenuostabu, nes jo pobūdis yra tas pats: tai, į ką norėjome atsispirti, pavirto tuštuma.

Visi mes žinome pokario partizaninį judėjimą. Sovietmečiu partizanai buvo buržuaziniai nacionalistai, tiesiog banditai. Po Nepriklausomybės atstatymo jie tapo didvyriais. Tačiau gvenimas nėra juodai-baltas, jis kupinas visokių spalvų, ir tas partizaninis judėjimas nėra dieviškai idealus. Jame daug šviesų ir šešėlių, todėl reikia būti labai atsargiam, nedarant stabų iš partizanų. Jie buvo žmonės, o žmonės daro ir gera, ir bloga. Netgi vedami geriausių paskatų.

Keistas jausmas, kai pradedi rašyti apie tikėjimą ir staiga suvoki,  kad vis tik rašai apie žmones.

Bus daugiau. Tikiuosi.

Tags: 365 žodžiai

Toliau vis tebedirbu prie savo dvarų duombazės. Šiuo metu pamažu tikrinu, ar visus dvarus/palivarkus perbadžiau nuo carinių 1:84000 (dvivarsčių) žemėlapių. Vistik >5000 objektų. Randu klaidų, trūkumų, taisau. Sekantis etapas – padėties tikslinimas, kadangi dvivarsčių georeferencijavimas nesigauna labai tikslus, gal greičiau tiesiog pakankamai tikslus tik pradiniam nubadymui. Vėl šviečiasi nemažas darbas, tačiau toks tas keistas mano hobis. Padėties patikslinimui radau neblogą medžiagą – sovietinius 1:25000 topografinius žemėlapius. Kažkiek jų buvo išleista prieš karą, tačiau esminis sudarymas vyko jau pokariu. Aišku, dvarų ten jau nebėra, bet jų vietoje esantys kolchozų ir sovchozų ūkiniai kiemai puikiai identifikuoja buvusių dvarų sodybų padėtį. Pavyzdys – Aristavėlės dvaro sodyba.

Tarp kitko, puikiai matosi per pusšimtį metų įvykę vietovės pokyčiai – nauji keliai, sodybos. Vienžo, iki kokių 1955 metų senieji dvarai, jei jie neišnyko tarpukariu, gana neblogai identifikuojami sovietiniuose žemėlapiuose.

Bet kad gyvenimas nebūtų lengvas ir paprastas, teko susigalvoti papildomą darbą. Turiu blogą patirtį, kai neblogi internetiniai puslapiai ima ir užsilenkia. Arba dingsta juose esanti informacija. Taigi dabar iš interneto tempiuosi tuos 1:25000 žemėlapius. Darbas didžiulis, nežinau, kada jų prireiks, tačiau nesinori, kad staiga paaiškėtų, jog jų saugykla padarė keberiokšt! Mėgstu turėti viską pas save, kad prireikus viskas būtų po ranka.

Tags: 365 žodžiai

Internetuose radau įdomią atvirutę. 1905 metai, cepelinas virš Berlyno. Labai SteamPunk’o atmosfera, nors tuo metu tokia sąvoka net neegzistavo. Užtai buvo Viktorijos epocha, kuri dabar duoda peno Victorian SciFi žanrui.

Atvirutė žavinga savo niūria atmosfera. Tačiau iš kitos pusės – tai progresas tiek virš galvų, tiek ant žemės. Dirižablis danguje, automobiliai ant žemės. Praeis kažkiek laiko, automobiliai taps kasdienybe, dirižabliai po gerų 30 metų išnyks. Pgalvojau, kad aibė dalykų, kažkada buvusių aplink mus ir simbolizavusių progresą, išnyko. Juostiniai ir kasetiniai magnetofonai, videomagnetofonai, perfojuostų ir diskelių įrenginiai – tiesiog keli pavyzdžiai „ant greičio“. Na, gal jų dar kažkur yra, kažkas naudoja, tik kažin ar kas begamina. Patefonas tapo audiosnobų, juostinis fotoaparatas – fotosnobų žaisliukais. Tarp kitko, hidropneumatiniai Citroenai ir jau nyksta. Taip kad pamažu mes stebime, kaip kažkurie daiktai atsiranda ir tobulėja, kaip kažkurie tobulėja ir išnyksta. Ir visa tai apibūdinama žodžiu „progresas“. Nenumaldomas, nesustabdomas, nešantis gėrį ir blogį tuo pat metu. Mobilieji telefonai kažkada buvo krūtų bičiukų statuso požymis, šiandien juos turi kiekvienas vaikas. Puiku, tačiau jie, palengvinę komunikaciją ir sukūrę socialinius tinklus, tapo socialinės atskirties generatoriumi. Kuo toliau, tuo daugiau mes bendraujame ir tuo pačiu tampame vis svetimesni, nes bendravimui nebėra poreikio būti šalia.

Tags: 365 žodžiai

Kažkada mobiliake žaidžiau tokį žaidimą „SimCity BuildIt„. Neblogas žaidimas buvo iš pradžių – statai, prekiauji, – toks taikingas gyvenimas. Bet paskui žaidimo kūrėjams kilo mintis, kad per mažai veiksmo, o veiksmą visi kūrėjai supranta vienodai – reikia, kad žaidėjai kariautų. Na ir sušiko taikingo ramaus statymo idėją kariavimais. Kurį laiką dar pažaidžiau-pakariavau, bet paskui išėjau į taikingesnius laukus – „June’s Journey„. Mano mėgstamas paslėptų daiktų paieškos tipas.

Ne apie žaidimus norėjau parašyti, čia tik įžanga. Bežaisdamas „SimCity“, neakivaizdžiai susipažinau su indu. Informatikas, apsiženijo prieš metus, net į veselią kvietė, labai smagiai iki šiol pabendraujame internetuose. Užklausė kartą jis manęs, ar europiečiai mėgsta bulves. Nu mėgsta, o lietuviai išvis bulviofilai, labai mėgsta patiekalą Cepelinai. Pažiūrėjo jis cepelinų fotkes, gamybos procesą Jutūbėje ir pareiškė, kad savaitgalį darys Cepelinai. Man beliko tik žioptelti nuo tokios drąsos, bo ne kiekviena bulvė tinka, bet jis pareiškė, kad Indijoje jie turi 22 rūšis bulvių ir jis pamažu suras tinkamą. O virs aliejuje, bo jie viską aliejuje verda. Vienžo, bus gruzdinti Cepelinai.

Pabaigai dar nuorodžiau Kijevo kotletus. Kijevas jam išvis aiškus ir žavingas, bo jie kažką panašaus turi iš viščiuko krūtinėlės.

O jei sukryžminti Cepelinai, Kijevas ir kietai virtus kiaušinius, gausime jo mėgstamus Dimer-devil.

Vienžo, cool pokalbis gavosi.

Tags: 365 žodžiai

Beskaitydamas infoportalus, sužinojau, kad šį šeštadienį Maskvoje bus surengtas šventinis saliutas, minint Lietuvos sostinės „išvadavimo“ nuo nacistinių pajėgų 75-ąsias metines. Iš viso Maskvoje 2019-2020 metais planuojama surengti 17 tokių šventinių fejerverkų, minint Miestų-didvyrių ir Europos valstybių sostinių „išvadavimą“ iš nacistinės Vokietijos okupacijos 75-ąsias metines. Savo saliutą gaus ir Kaunas – rugpjūčio 1 d.

Viskas būtų fain, jei tai nebūtų signalas, kad ruskija ir toliau laikosi įsikibusi savo sovietinių šaknų. Akivaizdžiai duodama suprasti – „Mes jus išvadavome nuo nacių, o jūs, nedėkingi paršai, ant mūsų bačkas ritinate. Bet mes prisimename, jog jūs tuo metu buvote TSRSo dalis ir, jei mums pasiseks, vėl būsite“.

Estija jau pareiškė protestą, Lietuva kol kas perdžia vandenin. Šiaip yra kita proga, kurią galima priminti ruskijai – Molotovo-Ribentropo pakto 80-osios metinės. Na ir 80-osios Antrojo pasaulinio karo pradžios metinės. Puiki proga propagandinei kampanijai: „Pasirašiusios Molotovo-Ribentropo paktą, nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą!“ Kažkur skaičiau, automobilininkai ruošia Baltijos kelio pakartojimą, taip kad fonas būtų irgi neblogas. Reiktų mūsų mass-medijose nuosekliai ir atkakliai papumpuoti šitą puikią propagandinę temą, nes su ruskija informacinis karas neįmanomas, tik propagandinis, šiuo atveju dedant galingą akcentą ant emocinės sudedamosios – „kartu su naciais“.

Tags: 365 žodžiai

Įvairių kažkada perskaitytų minčių permąstymas

Važiuodamas iš karštaimylimodarbelio, pagalvojau, kad žmogus gyvena iliuzijų pasaulyje. Viskas, kas išeina už momento „čia ir dabar“ ribų, yra prieinama tik vaizduotės pasaulyje. Gyvendami mes kaupiame vaizdus ir visi per visą gyvenimą sukaupti vaizdai sudaro atminties ratą. Mus užplūstantys prisiminimai yra ne tiek ankstesnių įvykių įrašai, kiek jų atspindys įsivaizduojamame pasaulyje. Todėl kiekvieną kartą mes šiek tiek kitaip prisimename praeitį ir tai priklauso ne tik nuo to, kokioje būsenoje tuo metu buvome, bet taip pat ir kokioje būsenoje esame dabar. Kažkur kažkada skaičiau, kad psichiatrai netgi teigia, kad neigiamų prisiminimų perteklius ir nesugebėjimas prisiminti gera yra vienas iš depresijos simptomų. Vienas didžiausių žmogaus privalumų – sugebėjimas prisiminti,  tai yra išlaikyti tam tikrą idėją galvoje ir pagal ją tikrinti savo veiksmus. Jei prisiminsite, kad šis tiltas yra nepatikimas, juo neisite, o jei pamiršote apie tai – rezultatai gali būti ypač nemalonūs. Tačiau ne viską reikia prisiminti visą laiką – paprastai pakanka vien prisiminti, kai atsiranda poreikis. Užteks prisiminti nepatikimą tiltą, kai jį pamatysite arba apie jį pagalvosite. Bet  yra dalykų, kuriuos prisimename kas minutę, dažnai net nesuvokdami apie tai. Jie yra mūsų idėjų apie save ir pasaulį pagrindas, visų mūsų veiksmų pagrindas. Tai yra įsitikinimų ratas.

Bus daugiau. Galbūt.

Tags: 365 žodžiai

Mes turime vieną keistą ir gerą natūralų įprotį – ieškome geriausio. Visi nori geresnio gyvenimo, geresnio likimo, geresnių sąlygų, geresnio gyvenimo, geresnių dalykų. Sakydamas „visi“, turėjau omenyje ir save – aš taip pat noriu visa ko geriausio. Tik bėda, kad daugelis žmonių, ištarę „A“, nedrįsta sakyti „B“ ir jiems dažnai tiesiog tereikia „kad būtų ne prasčiau kaip kaimyno, o geriausia, kad būtų geriau“. To siekdami, jie ieško patarimų, tačiau dažnai įkliūva į savo pačių pasispęstus spąstus – pasitikėjimą reklama ir svetima nuomone. Žmonės linkę pasitikėti patarimais, rekomendacijomis, straipsniais, skelbimais apie tai, kas geriausia. Ir kartais tai pasiekia absurdą – visi masiškai nori pilno šūdo tik dėl to, kad jis tuo metu yra patariamas ir reklamuojamas visur. Mano gi, kaip nelabai socialaus asmens, požiūris į pasirinkimą kiek kitoks – aš visada stengiuosi pasirinkti geriausią sau asmeniškai pagal vieną paprastą principą: aš manau, kad mano pasirinkimas yra geriausias. Savimyla? Galbūt, bet man svarbi tik mano paties nuomonė.Aišku, bendri šeimos pirkiniai derinami su brangiausiąja, tačiau vėlgi mes renkamės geriausią pagal mūsų šeimos supratimą. Šitą principą taikau absoliučiai viskam – perku tik tai, kas man labai patinka, net jei visi kiti mano, kad tai „nesąmonė„. Tai va – kai tik pradėsite pasirinkti geriausius, remiantis savo principais, staiga paaiškės, kad pasaulis pilnas nuostabių jums tinkančių dalykų.

Tags: 365 žodžiai

Vakar su brangiausiąja po darbo užvažiavome į taip reklamuojamą (btw, reklamos tokios provincialiai pusglušiškos, kad net ausys linksta) Depo. Na ką gi, pasitvirtina reklamos teiginiai, kad tai parduotuvė-sandėlis. Toks a la Promo ir Senukų mixas – ta prasme, prekiavimo sistema kaip Promo, o prekės kaip Senukų. Internetinis puslapis katastrofa – adresai ir kelios fotkės, internetinė prekyba nerealizuota – taigi, blemba, jau ne mažiau kaip metai Lietuvoje, in Wilno ir Memel, galėjo sudėlioti kažką, bet nesugebėjo. Anyway, prekių pasirinkimas įspūdingas, tikrai yra į ką pažiopsoti ir netgi kažką nusipirkti. Patiko, kad yra maisto skyrius, kuriame radau nematytų latviškų produktų, reiks pamažu ištestuoti. Aišku, kad Senukams teks gerokai pasitempti, kadangi lygis tikrai ne žemesnis – jei Statybų panoramą kažkada pavyko sunaikinti, Ermitažą buvo galima ignoruoti, tai Depo tvirtai įžengė į Kauną, kurį Rakauskas laikė kaip ir savo feodaline valda, ir įkūrė forpostą. Vienžo, klientas nuo to tik išloš, kadangi alternatyva tiek teikia pasirinkimą, tiek normalizuoja kainas. Aha, dar iškart pasiėmėme nuolaidų kortelę, nes ten dar gudriau padaryta, nei Promo: matai dvi kainas, tai jos abi kortelinės, tik priklauso nuo kieko, o apačioje mažytė didesnė bekortelinė kainytė. Reikia namuose biškį pramatuoti, tada pirksime šį bei tą.

Tags: 365 žodžiai