Kažkada kolega Rokiškis Rabinovičius pavarė veikalą apie mergaitę Mašą, katra viską niokoja, o kantrus lokys viską tvarko. Šiaip mintis buvo, kad šiuose filmukuose paslėpta soviet-rosijaniška propaganda apie NKVD-KGB gėrį, bet IMHO čia jau biškį perspausta 😉 Diskusijoje sudalyvavau ir aš, bet tik apie lokio furažkę, kurią aš identifikau kaip nutrintą pasienietišką, o kolega Rokiškis gi pakėlė iki KGB 9 valdybos rango. Anyway, dzyn ta furažkė, kuri greičiausiai priklausė kokiam nors amžinai girtam kazokui, kurie ir visokių uniformų, ir visokių medalių sau prisigamina.
Šiaip tai esmė ta, kad iki praėjusiametinių Kalėdų nebuvau matęs tų filmų apie mergaitę Mašą ir jų kažkaip nepasigedau. Ale va per Kalėdų pirmą dieną nori-nenori teko pažiūrėti, bo giminės susiėjime vaikasmulkmei reikėjo kokių nors pramogų be suaugusių priežiūros, tad ir užleido tuos filmukus non-stop.
Taigi, peržiūrėjau ir aš keliolika serijų to rosijaniško multipromo šedevro. Nu ką, du esminiai momentai.
Pirmas. Jei kalbėti apie mane asmeniškai, tai aš pajamčiau tą išpūstakę debilę už kojos ir, gerai įsukęs aplink galvą kelis kartus, pyzdinčiau tvočiau tą išverstakę makaulę sienon. O paskui sakyčiau: „Taip ir buvo, va ir kiaulė, ir zuikis gali paliudyti“. Bo ta Maša man susimbolizavo šiandieninę Rosijaniją, kuri viską griauna ir laužo tokia nekalta veido išraiška, kad tik stebėtis belieka: „Ar ji tikrai tokia durna, ar tik naglai apsimeta nesuprantančia, ką daro?“
Antras. Jei pažiūrėti į filmukus kaip į kino produkciją – liuks produktas. Tokio nei pas mus, nei kitur Vakaruose negamina. Pasidomėjau jaunomis šeimomis – praktiškai 100% žiūri Mašą. Kodėl? O ką galima pasiūlyti alternatyvaus? Lietuviška animacija mirė dėl finansų nepritekliaus, o tiek Disnėjaus sirupafilmiai, tiek džapanų išpūstakiafilmiai skirti žymiai vyresnei auditorijai, plius per ilgi tai auditorijai, į kurią nutaikyta mergaitė Maša. Trumpafilmė vakarietiška produkcija labai agresyvi, tėvams derėtų gerai pagalvoti, prieš leidžiant žiūrėti visokius tomus-džerius, kur kraujas liejasi laisvai. Šiaip dabar nesistebiu, kodėl savo laiku taip buvo populiarūs totaliai nusirūkiusių autorių sukurti teletabiai – trumpi filmukai su laiminga pabaiga. Mergaitė Maša irgi – kiek ji bepridirbtų, lokys sutvarko tą jovalą ir viskas baigiasi gražiai. Taip kad pasidariau sau išvadą: Maša dar ilgai bus žiūrima mūsų mažamečių. Ir su tuo pakolkas neina nieko padaryti, nes tiesiog neturime kuo jos pakeisti. O uždrausti? Gerbiamieji – kad uždrausti, reikia kažkokios rimtos priežasties. O nei kolegos Rokiškio spėliojimai, nei mano susidiorginimas nėra pagrindas. Taip kad pakolkas mergaitė Maša dar ilgai džiugins mūsų mažuosius, tfu, blemba…
Na o nuo mažųjų prie didžiųjų. Aišku, tradiciniu kasmetiniu tampantis kolegos Užkalnio piktas rašinys (
šiemetinis opusas) apie neseniai mirusio kinorežisieriaus E.Riazanovo (iki pat gyvenimo pabaigos demonstravusio savo nepritarimą Putleriui) komediją „Likimo ironija. arba po pirties“ šiemet gavo
savotišką atsaką. Čia galbūt galima ilgai diskutuoti apie filmo menines savybes, bet mano samprotavimai trumpai: mačiau tą filmą pilnai, kai jis buvo rodomas pirmąkart 1975 ir po to dar du-tris sekančius Naujamečius. Psio, užteko, dabar jį matau fragmentukais, praeidamas pro giminių durnadėžę. Vienintelis išlaikantis savo vertę geras dalykas ten yra autorinės dainos, atliekamos A.Pugačiovo ir S.Nikitino. Visa kita – tą pasaulį aš esu matęs gyvai ir jis man jau praėjo, nematau prasmės jį vėl matyti. Tačiau vėlgi suvokiu, kad daugeliui (yep, būtent daugeliui) lietuvių, susiformavusių „prie ruso“ šitas filmas yra mielas, nes pažįstamas ir suprantamas. Ok, bajeriukai žinomi atmintinai, tačiau jie tinka auditorijai, pažįstančiai sovoko realijas. Galima niekinti tą auditoriją, bet ji yra dauguma, formuojanti visuomeninę sąmonę. Ir piktas varymas ant to filmo realiai tik stiprina jo patrauklumą – mes vistik esame įpratę palaikyti tuos, kuriuos skriaudžia. Už reikalą ar be reikalo – nesvarbu, iš pradžių palaikome, paskui aiškinamės. Taip ir su „Likimo ironija“ – ji jau 40 metų simbolizuoja Naujametį. Ką galime pasiūlyti kaip alternatyvą? Totalų šūdfilmį „Vienas namuose“? Nu-nu… Ar lietuviškus naujametinius koncertus, kurie tėra tik sovok-rusiškųjų „Sinijogoniokų“ blanki kopija? Nu negaminame mes kokybiškos šou-produkcijos, nes rinka per maža -> finansavimas per mažas pagaminti kažką tikrai įspūdingo. Ką bedarytume, tesigauna šilanskai ir butkutės, deja…
Aaa, o apibendrinat visą mano opusą – vistiek turiu viltį – gal vistik sugebėsim kažkaip atšokti nuo sovoko palikimo. Taip, mes esame pasmerkti mergaitei Mašai ir „Likimo ironijai“. Mes – tai kelios kartos, užaugusios ir susiformavusios „prie ruso“. Ir čia nepadės buvimas Vakaruose – netgi jaunų lietuvių taksistų automobiliuose Londone groja rusiškas šansonas. Tiesiog iš kai kurių dalykų reikia išaugti, o ne būti išvarytam prievarta. Bo prievarta mielas nebūsi.
Tai tiek.