Šiaip mūsų Čipsas yra mano geresniosios pusės katinas ir su manimi nelabai bendrauja, nebent reikalauja maistelio. Bet ateina metas, kai nori-nenori, tenka glaustis ne prie tų, prie kurių nori, o prie tų, kurie yra po ranka, tfu, letena. Taip nutiko ir Čipsui – jo Mamytė išvažiavo į londonus kurį laiką pagloboti anūkės, o jam teko likti su manimi. Po dienos-kitos ans susitaikė su situacija ir iš savanoriškos tremties svetainėje prisistatė pas mane į kambarį „Glostyk, tipo!“ Nu paglosčiau ir pakasiau, tiko ir patiko, tai dabar jau sunku jo beatsiginti – atsigulus ant sofkos paskrolinti mobiliako, tuoja pat užšoka ant manęs ir čia gyvena. Nosimi stumia mobilką į šoną, nes jo malonumai svarbesni už maniškius. Patogiai išsitiesęs ant manęs, kasomas/glostomas murkia-murkia – tokia ta paparasta katiniška laimė. Tai va taip mudu ir gyvename savotiškoje simbiozėje.
Tags: 365 žodžiai