Kodėl man patinka dvarinėti (lankyti dvarus)? Kodėl jie mane taip savotiškai traukia? Juk mano giminė iš abiejų pusių buvo mažažemiai valstiečiai, dvarų gyvenimo prabangos nepažinojo. Gal lankau todėl, kad norisi juos įamžinti, nes suvokiau, kad valstybė nusispjovė ant tikrojo paveldo ir net nesiruošia juo rūpintis, o vietoje žūstančių dvarų išsaugojimo užsiima kartoninių Valdovų rūmų statybomis? Gal noriu supažindinti visuomenę su dvarų grožiu? Vargu, nes didžioji dalis dvarų jau persivertė per sunykimo ribą ir tą grožį tikrai sunku beįžvelgti.
Šįkart mūsų keliauninkų kompanija nutarė aplankyti Lietuvos šiaurės rytų dalį, t.y. kupiškius-rokiškius, pakeliui aplankant šįbeitą įdomaus.
Pirma sustojimas buvo Lančiūnavos dvare. Matosi, kad rūmai kiek įmanoma užkonservuoti, tačiau iki jų renovavimo dar labai toli.
Kontrastui sustojome Bistrampolio (Kučių) dvare, kurie sutvarkyti iki viešbučio-restorano-žirgyno-elnyno-etc lygio.
Kadangi jau užėjome į rūmus, tai griekas būtų neišgerti kavos su varškės pyragu. Tipo degustacinė kelionė 🙂 Pyragas buvo puikus!
Tiesa, diena nelabai nusisekė oro atžvilgiu – visą laiką lijo-lynojo-purškė, nes pakliuvome po didžiuliu lietaus debesiu. Tad ir fotkės tokios liūdnos gavosi 🙁
Pro Panevėžį pravažiavome nestodami, apžiūrėjome pro langus – miestas tikrai gražėja. Trečias sustojimas – Palėvenės (Pauliankos, Stirniškių, Komarų) dvare. Irgi kažkas kažkada bandyta parestauruoti, bet užstrigta. O gaila, nes dvaras labai įdomios išvaizdos.
Kupiškyje visų pirma stabtelėjome prie Baltų pasaulio medžio. Labai gražiai sutvarkyta vieta.
Gyvenimas yra menas. Visas žmogaus gyvenimas yra saviraiška. Mes kenčiame, jei neišreiškiame savęs. Asmenybė praranda savo „aš“ veikiama jausmų ir emocijų. Asmenybė įgyja savo savo „aš“, slopindama savimylą. Viskas pasaulyje yra tarpusavyje susiję. Gyvenk, spinduliuodamas šviesą visomis kryptimis, kaip Saulė. Visi žmonės yra lygūs. Pabandykite pasiekti abipusę laimę. Kiekvienam vardui (asmenybei) skirtas ypatingas kelias (paskirtis). Vyrai turi vieną kelią, moterys turi kitą. Viskas taikai visame pasaulyje. Viskas yra veidrodis. Viskas pasaulyje vystosi ir tobulėja. Veik intuityviai.
Niekas nėra tiek užimtas, kad neatsakytų jums Į jūsų žinutę neatsakoma greičiausiai ne dėl to, kad adresatas yra pernelyg užsiėmęs. Ir potencialus darbdavys jau kelintą dieną nepaskambina visai ne todėl, kad negali rasti nė vienos laisvos minutės.
Jei negavote atsakymo iš kito, taip yra todėl, kad jis sąmoningai nenori jums atsakyti. Ir kuo greičiau nustosite ieškoti pateisinimų tiems, kurie jums neskiria reikiamo dėmesio, tuo greičiau priartėsite prie tų žmonių, kurie taip daro, ir išvengsite atitinkamų situacijų.
Žmones galima suskirstyti į du pagrindinius tipus: tuos, kurie naudojasi gatavais dalykais, ir tuos, kurie žino, kaip susikurti sau reikalingą gėrį. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad vienas tipas yra geresnis nei kitas, nes mes patys kiekvieną dieną keičiame tipus. Tarkime, aš nesugebu gaminti tortų, todėl moku 29 eurus už kilogramą torto, o ne 3 eurus, t.y. torto kilogramo savikainą. Tačiau aš galiu aerofotonuotraukoje atpažinti vienus ar kitus objektus, reikalingus sudaryti žemėlapiui, ką sugeba retas tortų kepėjas. Tiesiog kiekvienam savo.
Besižvalgiant po internetus, nejučiomis iškyla klausimas apie tiesioginę koreliaciją tarp rinkimų kampanijų ir psichikos sutrikimų skaičiaus.
Nes kai kada man atrodo, kad socialiniuose tinkluose, artėjant rinkimams, eksponentiškai padaugėja nevispročių. Atrodo, adekvatūs žmonės, o pradeda pūsti tokius burbulus, kad o-lia-lia! Nesakau, kad mano pasirinkimas teisingiausias (nors taip būtent ir yrA), tačiau tas agresyvumas bet kokio kitaminčio atžvilgiu kelia rimtų abejonių.
Priešrinkiminis metas – beveik garantuota galimybė susiniauti su berods gerais pažįstamais, nutarusiais jus atvesti į doros kelią.
Kai kada mes sugebame supainioti pirštą su geru daiGtu. Sėdžiu awto, akimis braukiu per ex-Rėdos sieną ir matau:“Laidojimo centras“. Afigiet’, niekada čia tokio nebuvo. Paskui jau skaitau: „Laipiojimo centras“. Panašiai turbūt nutiko ir kandidatui į preziMentus, kai jis ėmė kliedėti apie Astravo AE perstatymą dirbti dujomis. Dieve mano, gaunasi maždaug: imame Teslą ir įstatome dujinę įrangą. Neužmiršę prieš tai dar pakeisti elektros variklio vidaus degimo motoru. Ir šitokie žmonės šiuo metu vadovauja Lietuvai.
Interneto dėka drastiškai sumažėjęs pasaulis suteikia mums daug galimybių tiek mokytis patiems, tiek mokyti kitus. Tad neretas mūsų bando padaryti laimingais kitus pagal savo susikurtus receptus, įsijausdami į gydytojų-gelbėtojų rolę. Tačiau mes, paklusdami aibei išmoktų stereotipų, dažnai pamirštame apie save, apie savo asmeninę erdvę, apie mūsų prigimtinę laisvę, o dar dažniau ignoruojame pagrindinę taisyklę – visuomenei atnešime kur kas daugiau naudos, užsidėdami pamokymų „deguonies kaukę“ sau patiems, o tik po to bandydami padaryti laimingais kitus.
Hans sala – nedidelė 1,3 km² ploto negyvenama sala, esanti Kennedy protakos (Nareth sąsiaurio dalis) viduryje.
Dėl šios salos jau kelis dešimtmečius kovoja Danija ir Kanada. Kartą per kelis mėnesius jūreiviai išsilaipina į salą, pašalina priešo vėliavą ir pakelia savo. Po to jūreiviai išgeria alkoholį, kurį apdairiai paliko priešai, padeda keletą dėžių savo alkoholio ir išvyksta. Po keleto mėnesių atvyksta priešininkai ir pakartoja tą pačią procedūrą. Kanadiečiai danams palieka viskį, o danai kanadiečiams – šnapsą.
There was an Analytics API service error 400: Error calling GET https://www.googleapis.com/analytics/v3/management/accounts/8367505/webproperties/UA-8367505-1/profiles: (400) web property: UA-8367505-1 not found.Error - Account ID is blank