Bežiūrėdamas į tai, kas vakar vyko Maskvoje, smagiai nusistebėjau, kad tarp aibės Rusijos trikolorų plėvesavo ir keletas Ukrainos žovtno-blakitnų. Reikia nemažos drąsos, kad tokius fintus krėstum. Ir tuo pačiu, žvelgdamas į manifestaciją Raudonojoje aikštėje, prisiminiau, kaip kažkada, kai mūsų institutas dar buvo vienas iš 10 visasąjunginės kontoros filialų, teko kelis kartus važiuoti Maskvon parsivežti medžiagų, įrengimų ir prietaisų. Aš važiuodavau traukiniu, o parvežimui skirtą sunkvežimį atvairuodavo vairuotojas Antanas. Chytras toks, mūsų direktorius jam įdėdavo lietuviškų dešrų-kumpių ir bonkelių, o prie rusių sandėlininkių Antanas jau mokėdavo prieiti. Ir prisikraudavo savo gruzovikan tiek gėrybių, kiek kiti filialai nevisad gaudavo 😉 Kadangi su viešbučiais Maskvoje visad striuka būdavo, tai nakvodavome mes mūsų centrinės įmonės direktoriaus kabinete – sandėlininkės tam laikydavo porą čiužinių. Taip darėm ne mes vieni, kiti filialai irgi taip vertėsi. Bet linksmiausia buvo tai, kad ir gruzoviką Anatnas sugebėdavo priparkuoti per porą gatvių nuo Kremliaus (Centrinė įmonė buvo Rybnij pereulok), o kad ten patekti – nukirsdavo gabalą Raudonosios aikštės, kur sunkvežimių eismas buvo uždraustas. Buvo kelis kartus pakliuvęs milicijai, tai išgelbėdavo jo nekaltos akys ir pribaltijskas akcentas tipo „rebiata, ja tut tol’ko ugol srezal“. Tipo beviltiškas kaimas, tai jam liepdavo kuo greičiau dingti 😀
