Tags: LT-foto
Debesų ganymas
Rgp 19th, 2016 by grumlinas
Sudalyvavau ir rekomenduoju
Rgp 19th, 2016 by grumlinas
Vakar sudalyvavau Gintauto Ivanicko knygos „38 minučių karas ir kitos istorijos įdomybės“ pristatyme Kauno VII forte. Dauguma tų istorijų jau buvo publikuotos bloge „Istorijos baikos„, bet ne visos. Šiaip knygą tikrai rekomenduoju – istorijos pagal ją neišmoksite, bet tikrai įdomių istorijų sužinosite. Ir skaityti galima nuo bet kurios iki bet kurios vietos, bo istorijos neilgos.
Šiaip buvo liux, išsivirtualizavome mudu pagaliau, paklausiau pristatymo, gavau aftorgrafą. Vienžo, diena pasisekė.
Vakarėja jau, vakarėja
Rgp 18th, 2016 by grumlinas
Tags: LT-foto
2016-08-02 LV – Skrunda-2: radarvietės
Rgp 17th, 2016 by grumlinas
Pilna Flickr galerija, toliau iliustruotas pasakojimas
Kaip jau minėjau įraše apie Skrundą-2, tas karinis miestelis buvo sukurtas aptarnauti sovietinius tolimojo veikimo radarus, kurie turėjo perspėti apie artėjančias NATO raketas ar lėktuvus. Šiandien daugumai lankytojų visas pagrindinis įspūdis ir yra apleisto miestelio aplankymas, o va kur tie radarai buvo – daugelis nematė ar net nežino. Juolab, kad iš tų radarų teliko apgailėtini šabakštynais baigiantys užželti likučiai. O juk kažkada ten buvo 2 veikiantys radarai Dnestr/Dnepr ir statomas Daryal-UM, įspūdingi ir efektyvūs sovietinės karinės minties produktai. Tarp kitko, teritorija buvo saugoma pastoviai dislokuoto priešlėktuvinių raketų C-125 divizijono.
Taigi, pirmasis radaras Skrundoje-1 (tuomet taip vadinosi miestelis) buvo pradėtas statyti 1965m. ir užbaigtas 1969m. Tai buvo Dnestr-M tipo radaras, tą užfiksavo žvalgybinis JAV palydovas 1966m..
Daugumai radaras – tai kažkokia besisukanti antena, kuri ekrane leidžia matyti lėktuvus arba laivus. Iš dalies tai teisinga, nes dauguma plačiai naudojamų radarų yr būtent tokios atvirai besisukančios (arba po plastikiniu gaubtu paslėptos) antenos. Tačiau tolimojo prspėjimo radarų antenos nesisuka – tai stacionarūs statiniai, stebintys tam tikrą dangaus sektorių. Tokie ir buvo Dnestr-M – pirmosios kartos sovietiniai tolimojo perspėjimo radarai. Įsivaizduokite 244 m ilgio ir 20 m aukščio pastatą dvišlaičiu stogu. Du tokie tam tikru kampu pastatyti pastatai, sujungti tarpusavyje per dviaukštį valdymo pastatą, ir sudaro Dnestr-M tipo radarą (pavyzdėlis iš Sevastopolio).
Iš kosmoso šitas radaras panašus tarsi į kažkokią gigantišką žemės ūkio fermą, tad ne veltui NATO šitiems radarams davė kodinį pavadinimą Hen House arba Vištidė. Vištidė ar ne vištidė, tačiau jie gaudė taikinius ~2500km atstumu.
1979 m. Skrundos-1 Dnestr-M radaras buvo modernizuotas į Dnepr tipo radarą.
Dabar iš šio radaro telikusios tik gelžbetonio plokščių platformos, prie kurių veda miško kelias, prie kurio stovi buusio KPP liekanos. Ant tų plaformų galima užvažiuoti (iš pradžių užvažiuojame ant šiaurinės platformos, paskui per buvusio valdymo pastato plotą užvažiuojame ant vakarinės platformos). Įspūdis – tarsi kažkoks labai trumpas aerodromas. Nežinant, kas tai – net minties apie superslaptą objektą.
Tarp platformų buvęs valdymo pastatas pilnai nušluotas nuo žemės paviršiaus, likusi tik pieva su provėžomis.
Platformos pradėtos ardyti, tad matosi jų statybos technologija: į sustatytas ant žemės kvadratiniu-lizdiniu būdu banketes įbetonuotos kolonos, viskas užpilta smėliu ir sutrambuota, tada ant kolonų uždėtos gelžebtoninės plokštės, ant kurių ir pastatytas radaro pastatas.
Antrasis radaras Skrundoje-1 pradėtas statyti 1968 m., tai buvo Dnepr tipo radaras, ir 1970m. JAV žvalgybinis palydovas užfiksavo statybas.
Šis radaras buvo žemesnis (14m), tačiau efektyvesnis, tad galėjo stebėti objektus ~3000km atstumu.
Jis pastatytas toliau nuo miestelio, į jį veda gelžbetonio plokščių kelias, šalia kurio irgi yra KPP likučiai. Užvažiuojama lengvai tik ant vakarinės platformos, ant šiaurinės platformos veda net ne provėžos, o vėžė, kurioje kai kur pradeda atsirasti duobės, tad protingiau būtų nueiti ten pėsčiomis – važiuodamas ant paltformos, vos neįvažiavau dešiniu priekiniu ratu į duobę.
Abu Dnepr radarai nugriauti 1999 m.
Trečiasis radaras, kuris buvo pradėtas statyti 1986 m. Skrundoje-2 (taip buvo pervadintas miestelis) buvo Daryal-UM tipo. Tai antrosios kartos tolimojo stebėjimo sovietinis radaras, kuriame imtuvas ir siųstuvas yra atskiruose pastatuose, tarp kurių ~0,5-1,5 km atstumas, siekiant išvengti trikdžių.
Abu pastatai milžiniški (imtuvas 18 aukštų, 52 m aukščio, 117 m ilgio), primena tokias pusiau piramides. Radaras gali stebėti futbolo kamuolio dydžio objektus ~6000 km atstumu. Savo laiku tai buvo super-ginklas, tačiau šiuo metu bėra 2 veikiantys tokio tipo radarai, Rusija stato trečios kartos tolimojo stebėjimo radarus Voronež.
Skrundoje buvo spėta pastatyti ir įrengti tik imtuvą (pirmame etape kaip siųstuvas turėjo būti naudojamas Dnepr tipo radaras), tačiau Latvija atsisakė pratęsti Skrundos bazės nuomos sutartį su Rusija, tad 1995.08.05 Daryal-UM radaras buvo susprogdintas (tam užteko 360 kg sprogmenų ir 12 s veiksmo). Apie jo dydį sako tai, kad po to buvo išvežta 435000 t nuolaužų (iš jų 14000 t metalo).
Jei su Dnepr tipo radarų paieška nebuvo katastrofiškų problėmų, tai su Daryal-UM radaru problemų atsirado. Dar latvis gidas man minėjo, kad tą vietą reikia žinoti, nes nieko įsimenančio ten nėra. Nu ką – išstudijavęs ant greičio“ informaciją, buvau įsitikinęs, kad Daryal-UM radaras pastaytas pagal savo klasikinę schemą: siųstuvas dešinėje, imtuvas kairėje pusėje. Tai ir nuvažiavau į numanomo imtuvo vietą forktinti. Paskui gi ramioje aplinkoje pradėjau studijuoti senas Skrundos-2 fotkes ir vis labiau aiškėjo, kad čia siųstuvas ir imtuvas sukeisti vietomis. Galų gale pasidariau šiokias-tokias fotoprojekcijas ir jooo, imtuvas nukrito į savo vietą.
Tai dabar galima identifikuoti ir numatomą siųstuvo vietą.
Praktinis vietovės apžiūrėjimas buvo paprastas – prasibrauti pro šabakštynus, užaugusius buvusio radaro vietoje.
Prasibrovus, pavyko rasti buvusios aikštelės fragmentą.
Kitkas sparčiai užauga jaunuolynu, tačiau dar esančioje laukymėje mėtosi betono gabali ir gelžgaliai.
Dar 10 metų – ir psio, pėdsakų nebeliks.
Dabar gi apie numanomą siųstuvo vietą. Irgi jaunuolynas, jokių civilizacijos pėdsakų, išskyrus betoninį kelią tarp siųstuvo ir imtuvo.
Vienas dalykas – miške netoli numanomos siųstuvo vietos stovi du pastatai, turiu įtarimą, kad tai buvo rezervinės alektrinės.
Tags: LV-foto
2016-08-02, Riežupės smėlio urvai
Rgp 16th, 2016 by grumlinas
Flickr galerija, toliau trumpi komentarai.
Dar vienas įdomus mūs aplankytas objektas – Riežupės smėlio urvai. Juos rasti nesunku – Kuldigoje, važiuojant nuo Rygos pusės, yra kelio rdyklė į „Riežupes smilšu alas“, ten ir sukame. Visąlaik pagrindiniu keliu, iš pradžių asfaltas, po to žvykerlis.
Pagaliau dešineje parkingėlis, info-lenta, tualetas ir matosi takas į mišką.
Perspėjimas 1: pasiimkite prožektorių, jei turite – jausitės saugesni, nei su žvake 😉
Perspėjimas 2: jei turite klaustrofobiją ar šiaip nesate garantuotas, ar pakenčiate LABAI suspaustą erdvę – nerizikuokite!
Einame tuo miško taku ~500m, pakeliui sutinkame mažeikškį, žvalgomės aplinkui, kol prieiname būdelę, kurioje už 6EUR apsibilietuojame.
Nuo būdelės laipteliais nusielidžiame prie įėjimo į urvus ir laukiame, ko susirinks grupė – urvai, nors atrodo paprastai, yra gana klaidūs, tad lankomės tik su gidu.
Atvykęs gidas padalina po žvakę kas antram lankytojui – eisime žąsele – ir lendame į urvus. Urvų ilgis ~2000m, iš jų aplankomi ~500m. Plotis ir aukštis įvairus, aš kai kur pečiais ir galva prasiplatinau kelią 😉 Pakeliui aplankome meilės, tikėjimo ir vilties sales, bet ką ten darome – nespoilinsiu 😉
Įdomybės: urvuose žiemoja šikšnosparniai, vienoje iš olų pakabinta iškamša. Vasarą jų teoriškai ten neturėtų būti, bet pora buvo, tai viena silpnesių nervų lankytoja apturėjo įspūdžių.
Kita įdomybė – dėl pastovaus klimato, temperatūros ir drėgmės nuskintos gėlės ten nevysta iki 2-3 mėn.
Tags: LV-foto
2016-08-02, Edolės pilis
Rgp 15th, 2016 by grumlinas
Pilna Flickr galerija su melejonu fotkių, toliau trumpi komentarai. Fotkyta be blykstės, tai jau prabočykit kokybę, jei kur 🙁
Grįždami namo, važiavome pro Ēdolę. Buvau apsižiūrėjęs internetuose, kad ten graži pilis, tai planavome ją plankyti. Apart pilies, Ēdolėje yra ir graži bažnyčia, bet ją tik nufotkinome pakeliui.
Į pilį yra aiški nuoroda, keliuku privažiuojame parkingiuką, kur paliekame awto. Prie parkingo stovi kažkoks buvęs ūkinis raudonų plytų pastatas, gana gražus.
Nors pati pilis matoma iš parkingo, tačiau iki jos įėjimo reikia paeiti keliuku palei pilies ŠV sieną, užsukti už kampo ir po pagrindiniu bokštu yra buvę vartai, dabar gal greičiau didžiulės dvivėrės durys.
Įėjus pro vartus/duris, einame kairiau, laipteliais lipame į II a. galeriją, jos gale yra durys į priemenę. Priemenėje apsibilietuojame (bilietas 5 EUR, fotografavimas 3 EUR) ir galime pradėti ekskursiją. Lankyti galima dalį II a. kambarių, porą III a. kambarių ir pilies bokštą, t.p. pilies kiemą.
Įspūdingiausias dalykas priemenėje yra laiptai į III a., deja, ten užlipti negalima.
Pro kairėje esančias duris einame į holą, kur toliau galime eiti 3 kryptimis: į Baltąją salę, į apvaliojo pietinio bokšto kambarį ir į biblioteką.
Sukame kairėn, į Baltąją salę.
Iš jos einame į Raudonąją salę.
Iš Raudonosios salės kairėje yra laipteliai į valgomąjį.
Grįžtame iš valgomojo į Raudonąją salę, iš ten toliau į Rudąją salę, nors ji išdažyta žaliai. Taip ir likau nesupratęs latviškojo humoro, na bet lai būnie taip.
Iš Rudosiois salės įeiname į nedidelį barono darbo kambarį.
Barono darbo kambarys prisišliejęs prie pagrindinio bokšto, tad į bokšto II a. tenka palypėti laipteliais (bokšto kambario grindys pakeltos dėl įėjimo į pilį arkos). Bokšto kamabariuke yra duys į laiptinę, kuria galima užlipti į bokšto III a. ir viršų.
Tačiau pakolkas nulipame iš bokšto II a. kambariuko į sekantį II a. kambarį. Aš jį sąlyginai pavadinau Kolekcijų kambariu Nr.1, jame sukaupti visokie mineralai ir šiaip įdomybės. Kas tas kolekcijas surinko – neaišku, nes paaiškinimų nėra – tiesiog aibė įdomių daiktų-daiktelių.
Iš Kolekcijų kambario Nr.1 pereiname į Kolekcijų kambadrį Nr.2, ten irgi visokios kolekcijos, t.t. daugybė laikrodžių.
Kolekcijų kambarys Nr.2 – paskutinis, kurį čia galiem aplankyti, tad grįžtame atgal į bokšto kambarį ir laiptais lipame į bokšto III a. kambarį. Ten nedidelė ekspozicija.
Iš bokšto III a. kambario einame į kambarį, kuriame yra šiokia tokia ekspozicija apie pilies istoriją. Įdomiausias dalykas – II a. schema, kuri leidžia susigaudyti, ką aplankei, o ko – ne.
Iš istorijos kambario patenkame į mano sąlygintai pavadintą Žaislių kambariu dėl didžiulės visokių žaislų-žaislelių kolekcijos. Žaislai visokio senumo, yra ir labai senų, ir naujesnių, ttemos irgi – yra ir lėlių, ir mašinyčių.
Žaislų kambarys vėlgi paskutinis, kurį čia galima aplankyti, tad grįžtame į bokšto kambarį. Ten yra uždarytos durys į bokštą, kurias reikia atsidaryti ir lipti laipteliais viršun. Užrašas ant durų nelabai informatyvus, tas būkite budrūs.
Laipteliais užlipame į bokšto IV a., o ten prasideda medinių laiptų epopėja į viršų. Mano geresnioji pusė atsisakė tos avantiūros, aš gi pasirašiau. Labai sunku nebuvo, bet lengva irgi ne.
Lipimo vargus atperka vaizdai iš viršaus ir jausmas: „Aš TAI padariau!“ 😉
Nusikeberiojus atgal į bokšto II a., grįžtame į holą.
Viename jo kampe yra praėjimas į apvaliojo pietinio bokšto kambarį.
Kitame holo kampe – praėjimas į biblioteką. Tarp kitko, bibliotekoje moderni (tarpukariui) barono darbo vieta – rašomihi mašinėlė, telefonas.
Iš bibliotekos durys veda į miegamąjį, kur ant sienos kabo barono odiniai drabužiai.
Miegamasis yra paskutinis kambarys, kurį galima aplankyti, per biblioteklą, holą ir priemenę išeiname lauk pasivaikščioti po kiemą.
Šulinys negyvas, ten tik primesta monetų.
Mane labai sudomino erdvė prie įėjimo – pastatas paremtas viso labo keliomis kolonomis. Nors – virš kolonų didžiulis tuščias valgomasis, tad gal ir nesunku tai laikyti.
Yra pora nusileidimų į rūsius, bet jie tamsūs ir trenkia pelėsiais bei drėgme, tad ten nelindome.
Užėjome ir į viešbučio registratūrą. Kavinė, deja, dar nedirbo, tai ten nepatekome.
Išėję laukan, biškį pafotkinome aplink.
Parkinge mūsų laukė sargybinis, bet neturėjome nieko, kas jį galėtų sudominti 🙁
Prieš išvažiuodami link Kuldygos, dar nufotkinome pilį ir porą šspūdingų akmeninių ūkinų pastatų.
Tags: LV-foto
2016-08-02: kelionė atgal iš Latvijos Lietuvon
Rgp 14th, 2016 by grumlinas
Pilna Flickr galerija, toliau šiek tiek paaiškinimų.
Visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi, tad ir mes susiruošėme namolio. Kadangi planuose buvo numatyta aplankyti Jūrkalnės skardį, tai ten visų pirma ir nuvažiavome. Pati Jūrkalnė nieko įspūdingo – tiesiog palei kalią išsimėčiusios sodybos-kempingai, o va 20m aukščio skardis tikrai įspūdingas. važiuojant iš Ventspilio, reikia žiūrėti už bažnyčios nuorodos dešinėn „Jūrkalnes stāvkrasts“, sukti į keliuką ir sustoti parkinge. Iš ten takelis per mišką link jūros. Dešinė nusuka kažkoks pažintinis takas, bet mes ant jo nepasirašėme. Ant skardžio stovi apžvalgos platforma, dešinėje laiptai į pliažą, kuriame tądien buvo lygiai 2 (du) žmonės. Vienžo, totalus poilsis.
Iš Jūrkalnės pasukome link Kuldygos. Pakeliui sustojome prie vienos labai gražios varpinės senose kapinaitėse.
Sekantis sustojimas buvo kiek netikėtas – Alsungoje pamatėme pilį. Tačiau mūsų planuose buvo Edoles pilies aplankymas, tad nutarėme, jog vistiek sekančiais metais dar kartą lankysime šiuos kraštus, tad aplankysime ir Alsungos pilį. Edoles pilį aplankėme, apie tai bus atskiras reportažas, bo daug fotkių.
Važiuojant iš Kauno į Vantspilį, nepavyko aplankyti Riežupės smėlio olų (ar urvų, kaip kam patinka), tad tai turėjo būti sekantis sustojimas. Tačiau pakeliui trumpam stabtelėjome ir Kuldygoje. Neturėjome daug laiko, tad po trumpo apsižvalgymo centre tiesiog pasivažinėjome gatvelėmis. Vėlgi – sekančių metų plane – ilgas pasivaikščiojimas Kuldygoje.
Riežupės smėlio olos buvo labai įdomios, bus atskiras reportažas, tada mūsų kelias pasuko link Skrunda-2, kur pagaliau suradome ir aplankėme tas radarvietes (vėlgi atskiras reportažas). Na o toliau kelias vedė per Latviją Lietuvon, kur Kryžkalnyje matėme vaivorykštę, o Viduklėje pavalgėme nuostabios čili sriubos ir garsiųjų koldūnų.
Kelionė buvo baigta.
2016-08-01: Irbene aka Ventspils-8
Rgp 13th, 2016 by grumlinas
Pilna Flickr galerija, toliau šiek tiek paaiškinimų.
Važiuojant P124 keliu iš Ventspilio, ~8km po keliuko kairėn į Oviši, dešinėje yra rodyklė į „Ventspils Starptautiskais radioastronomijas centrs„. Tai ir yra Irbene, buvęs slaptas sovietinis karinis miestelis Ventspils-8, kuris aptarnavo objektą Станция космической разведки «Звезда» («Звёздочка»).
Miestelyje gyveno ~2000 sovietinių kariškių ir jų šeimų narių, dabar gi jis pavirtęs miestu vaiduokliu. Kadangi jau buvome vaikščioję po Skrunda-2, o ir turėjome didelį sąrašą lankytinų vietų, tai tik stabtelėjome pafotkinti ir važiavome toliau.
Pavažiavus betonkeliu, dešinėje yra nuoroda į lankytojų centrą, bet buvo pirmadienis ir jis nedirbo. Dar truputį toliau asfalto kelias suka dešiniau ir atsiremia į uždarytus vartus, tačiau tolyn tiesiai eina žvyrkelis ir virš miško matosi įspūdinga RT-32 antena. Važiuojame žvyrkeliu, kol privažiuojame nedidelį parkingiuką su info-lenta ir dešinej matosi RT-32 visu dydžiu beigi grožiu.
>
Sovietmečiu objektas «Звезда» buvo naudojamas KGB šnipinėti palydovinį ryšį tarp Europos ir JAV. Tuomet jame stovėjo 4 radioteleskopai:
32m diametro П-400 arba РТ-32 «Сатурн» – šiuo metu naudojamas mokslininkų
16m diametro РТ-16 «Плутон» – šiuo metu nei tai užkonservuotas, nei tai naudojamas Latvijos kariškių
8m diametro РТ-8 «Уран» – išmontuotas ir išvežtas rusų 1993m.
3m diametro mažoji radioantena «Меркурий» arba «#4» – išmontuotas ir išvežtas rusų 1993m.
Dabar gi radioteleskopas RT-32 yra skirtas grynai moksliniams tikslams.
Papildomi skaitiniai:
Станция космической разведки «Звездочка» / Ирбене / поселок Ирбенский / в/ч 51429 / Вентспилс-8
Станция космической разведки ЗВЕЗДОЧКА, Ирбене
(В/Ч 51429 ) 649 ОТД. ПУНКТ РАЗВЕДКИ РАДИОИЗЛУЧЕНИЙ КОСМИЧЕСКИХ ОБЪЕКТОВ (ВЕНТСПИЛС)
Ирбене – заброшенный город Латвии
Tags: LV-foto
2016-08-01: Lyvių kelias, III dalis
Rgp 12th, 2016 by grumlinas
Flickr galerija, toliau trumpi komentarai.
Na ką gi, paskutinis įrašas apie lyvių kelią 😉
Atvažiavome į Kolkasrags, kur smėlio paplūdimys atskira Rygos įlanką nuo Baltijos jūros. Vieta įdomi tuo, kad kai Baltijos jūroje ir Rygos įlankoje pučia skirtingų krypčių vėjai, šioje vietoje bangos eina „viena prieš kitą“, todėl vieta labai pavojimga plaukiti dėl stiprių ir klastingų povandeninių srovių. Kitos įdomybės: senojo Kolkasrags švyturio griuvėsiai ant jūros kranto, toli jūroje stovintis naujasis švyturys, paminklas žuvusiems jūroje, buvusi sovietinė pasienio užkarda. Pasivaikšiojome pajūriu, pastovėjau tame smėlio smaigalyje.
Vienintelė vieta mūsų kelionėje, kur teko mokėti už parkingą, o t.p. vienintelė vieta, kur galima pavalgyti.
Pavalgę Kolkasrags esančioje užkandinėje (keptos dešrelės su troškintais kopūstais buvo nuostabios), pro Kolką pasukome kitu keliu atgal. Kadangi jau žvalgėmės į laikrodį, ar spėsime į Dundagos pilį, tai pačioje Kolkoje užmetėme akį tik į labai įdomios architektūros pravoslavų cerkvę.
Sekantis lankytinas taškas buvo Ēvaži skardis. Orientyrai – parkingas kelio dešinėje ir rodyklė link skardžio kairėje. 300 m gražiu takeliu per mišką ir gražus vaizdas nuo 15 m aukščio skardžio. Buvau gerokai nustebintas, info-lentoje perskaitęs, kad Rygos įlankoje esama rifų.
O nuo skardžio trumpiausiu keliu, t.y. žvyrkelias pasukome link Dundagos, kur aplankėme Livonijos ordino pastatytą pilį. Atmynėme jau gana vėlokai, prisiparkavome, vartai atidaryti, tai nuskubėjome vidun – gal dar veikia. Totali tuštuma kiema, bet matosi atidarytos paradinės durys. Įėjome – ten vėlgi tuštuma, nuostabūs paradiniai laiptai viršun. Apatiname hole esančios dešiniosios durys „Frizetava“ („Kirpykla“), kairiosios – „Ekspozicja“. Abi užrakintos. Palypėjome laiptais viršun, ten tušti koridoriai, ant kai kurių durų užrašyta kažkas apie vaikų muzikos mokyklą. Nu tai paslapinėjome, pafotkinome šįbeitą, išėjome laukan. Čia per paslaptingą šoninį tunelį išlindome iš pilies, vėlgi apėjome, pafotkinome. Ant kai kurių lauko durų užrašyta kažkas apie „Dunagas novads“. Supratome, kad pilyje įsikūrusi ir vaikų muzikos mokykla, ir kiprėja, ir savivaldybės padaliniai. Galų gale radome duris su užrašu „Informacija“ ir ten įėjome. Maloni latviukė paaiškino, klad muziejaus kaip tokio nėra, tiesiog kelios ekspozicijų salės, kurios lankomos tik su gidu, kuris, deja, šiandien jau baigė darbą. Nu ką, psio… Apėjau pilį, apifotkinau ir pasukome pamažu namolio, t.y. į viešbutį.
Grįžę Ventspilin, užvažiavome į prekybcentrį „Top“ pasižiūrėti kokų nors vietinių delikatesų. Ir gavome: vaisinių putėsių (labai skanūs) ir kažkokių mini-pyragų su įdaru (manęs neužbaino). Tuo diena ir baigėsi.
Tags: LV-foto
2016-08-01: Lyvių kelias, II dalis
Rgp 11th, 2016 by grumlinas
Pilna Flckr galerija, toliau trumpi komentarai.
Sekantis kelionės etapas vedė prie Slyterės švyturio, kuris stovi ne ant jūros kranto, kaip kad mes esame įpratę, bet geri 5km nuo jo. Tad švyturio paieška buvo irgi savotiškas nuotykis – važiavau keliu, švyturio vis nebuvo, jau ėmiau abejoti pats savimi, bet pamatėme apžvalgos bokštą, o prie jo informacinį skydą. Pasirodo, sekantis posūkis kairėn ir mes jau beveik vietoje. Be abejo, į apžvalgos bokštą užsiropščiau, bet įspūdingų vaizdų neišvydau. Kir kas įspūdingiau atrodė latviškas namelis su širdele miške.
Atvykome prie Slyterės švyturio, bet vidun nepatekome – pirmadienis buvo išeiginė diena 🙁 Tad apėjome aplink ir apifotkinome. Labai gražu ir tvarkinga, tik nuotaiką gadino purslojantis lietus.
Toliau kelias vedė į Pitrags. Irgi gražus nedidukas kaimas. Įdomybė – baptistų bažnyčia.
Dar vienas aplankytas lyvių kaimas – Saunags. Įsiminė tik betonine antimi pakelėje.
Su Vaide kaimu gavosi cirkas. Sėkmingai privažiavome informacinę lentą prie aikštelės su pavėsine, išlipau nufotkinti ir apšalau – fantastiški atspindžiai vandenyje. Mano geresnioji pusė čiupo fotiką ir pridarė daugybę kadrų, kurių tik dalis pakliuvo į galeriją. Befotkindami visiškasi užmiršome, kad važiavome į kaimą, tad nuo aikštelės apsisukome ir grįžome į plentą. Susigaudėme tik pakelėje į Kolką 😀 Bet jau nebegrįžome.
Tags: LV-foto