Feed on
Posts
Comments

Permatomi Citroenai

Vienas iš man įdomiausių dalykų apie automobilius – jų „permatomos“ schemos, kur atskleistos įdomios techninės detalės.
TA-cutaway
2CV-cutaway2
DS19-cutaway
citroen-ami-8-cutaway
Mehari-cutaway
Citroen_SM
1982-86_Citroen_BX_15
XM-V6-Cutaway

Dabar dauguma važiuotojų į pajūrį iš Kauno centro važiuoja Svanorių prospektu, tada suka į autostradą ir po poros-pustrečios valandų pasiekia tikslą. Tik kai kurie frykai (t.t. ir mumi) važiuoja Panemuniais. XIX/XX a.s. sandūroje visi buvo pusiau frykai, nes kelionė į pajūrį iš Kauno prasidėdavo aikštėje prie Kauno pilies – iš ten tiltu pervažiuodavai į neprigulimą Vilijampolės slabadą ir toliau keliaudavai dabartiniu Raudondvario plentu. Tie, kas norėjo pasinaudoti keliu į Milikonių kalną, galėjo tą padaryti, bet tas siauras žvyrkelis vargu bau žavėjo keliauninkus. Tik Žemaičių plento nutiesimas tarpukariu iš esmės pakeitė keliones.
Kodėl ne per Mūravą? Nagi todėl, kad apart tilto prie pilies, kitų tiltų per Nerį dar nebuvo, tik XX a. pradžioje įrengtas keltas dabartinio Islandijos plento susikirtimo su Nerimi vietoje. Kam reikėjo – samdydavosi valtininkus.
Taigi, iki Žemaičių plento nutiesimo, išvažiavimas per Mūravą neegzistavo. Važiuojantys dabartiniu Raudondvario plentu galėjo pasukti dešinėn link Romainių, o paskui važiuoti iki Babtų, bet ten jų laukė siurprizas – viso labo arklių brąsta per Nevėžį ir šunkeliai už jos. Taigi, nori-nenori, bet reikėjo važiuoti link Raudondvario, ten persikelti per Nevėžį (iki senojo tilto pastatymo – keltu), o paskui ramiai keliauti link Bubių.
XII-15 Stitch1


Už Bubių toliau ramiai iki Vilkijos.
XI-15 Stitch


O va už Vilkijos laukė kiek keistokas kelionės posūkis: link Čekiškės. Šiandieniniai frykai toliau mina Panemune, o XIXa. pabaigos – sukdavo į šiaurę, lygiagrečiai Dubysai.
XI-14 Stitch


Pravažiavus Ariogalą, keltu persikeldavai per Dubysą (senąjį tiltą, kurio griuvėsus matome ties šaltiniu, pastatė Žemaičių plento statytojai) ir tada jau iš esmės kelionė vyko Žemaičių plento kryptimi link Raseinių.
P.S. Tiems, kas nepatingės atidžiau pasižiūrėti į žemėlapio iškarpas – kiek ten nebeišlikusių dvarų-dvarelių…
X-14 Stitch


Pravažiavus Raseinius, atvažiuodavai į Viduklę. Tikrai nežinau, ar tuo metu ten jau gamino garsiuosius koldūnus, bet tai, kad Žemaičių plentas apvažiavo tą miestelį, leidžia įtarti, kad ten nieko gero tuomet nebuvo 😉 Juokauju, be abejo, nes Žemaičių plentas gerokai ištiesino senąjį kelią ir apėjo nemažai gyvenviečių, sutrumpindamas ir pagreitindamas kelionę.
Na ir pagaliau antrojo kelionės iš Wilno į Memelį etapo pabaigoje pasiekiame Крижборгъ, o kitaip – Kryžkalnį. Nuo čia galima keliauti į pietus: per Tauragę į Tilžę; arba į šiaurę: per Kelmę į Šiaulius, o paskui į Rygą. Bet mūsų laukia kelionė į vakarus: per Rietavą ir Gargždus į Memelį.
X-13 Stitch

Citroen BX Break

Mano Citro-istorija prasidėjo 1999 m. nuo 1989 m. gamybos BX Break TRD Technic. Tai sumąsčiau papostinti kelias fotkes – ne savojo, bet šiaip BXų 🙂

h3l2
CitroenBX_FIN
bxambulance01
s-l1600
bx_19_10
BX by Heuliez
1985_Citroen_BX_Break_19TRS_004_9627
1987-93_Citroen_BX_GTi

Esame įpratę iš Wilno į Memelį važiuoti magistraliniu keliu A1, vadinbamu autostrada. Ir turbūt retas esame pagalvoję, kaipgi tie mūsų protėviai, tik-tik nulipę nuo medžių XIX/XX amžių sandūroje nusigaudavo tuos pusketvirto šimto kilometrų.
Taigi, eilinis neturinčių ką veikti kartografų opusas, pasinaudojant rusišku dvivarsčiu XIX a. pabaigos žemėlapiu. Ant jo iškarpų raudonai pažymėta autostrada, žaliai – valstybiniai keliai. Pats kelias Vilnius-Kaunas senuose žemlapiuose atvaizduotas dviguba linija, tad jį rasti nesunku. Bus kelios opuso dalys, bo viena gautųsi ilga ir zanūdna 😉


Ten, kur dabar išsidėstę Panerių (kai kurie netgi dar gyvi) zavodai, anuo metu buvo tolimas užmiestis. Toks, kad ten net buvo Panerių dvaras. Iš Neries slėnio keliauninkai išsiropšdavo miško keliu į kalną ir tada prasidėdavo jau tikroji kelionė iš Вильна į Ковна. Kaip nebūtų keista, čia nemaža dalis autostrados eina senuoju keliu (beveik iki pat Rykantų), tik statant autostradą, nurėžtas vingis pro dabartinius Semeniukus. Ties Rykantais kelias toliau ėjo dešiniąja gelžkelio puse, o autostrada nusuko kairėn, bet po kelių kilometrų, kai kelias perkirto gelžkelį, jiedu vėl daugmaž susiliejo.
XIII-18_Stitch


Susilieję kelias ir autostrada kartu pasiekia Vievį, o ten jau stipriai išsiskiria, nors išlaiko bendrą kryptį, o kai kada net priartėja vienas prie kito, kol ties Bačkonimis galutinai neišsiskiria.
XII-17_Stitch


Toliau autostrada eina vis šiauriau, o kelias suka piečiau pro Žiežmarius į Rumšiškes. Už Rumšiškių anuo metu metu kelias ėjo palei Nemuną. Turėjo būti gražu, bet dabar tos vietos – po Kauno marių vandenimis.
XII-16_Stitch


Kaip jau rašiau, ties Bačkonimis kelias ir autostrada jau ėjo visiškai atskirai. Taip atskirai, kad anuo metu į Kauną keliauninkai iš Vilniaus įvažiuodavo ne dabartiniu Savanorių prospektu, nes Jonavos-Kauno plentas nebuvo susietas su Vilniaus-Kauno plentu jokiais geresniais keliais. Tad įvažiuojant iš Vilniaus į Kauną tekdavo pravažiuoti Amalius iš pietų(!), pervažiuoti Vilniaus-Kauno geležinkelį, užsiropšti ant kalno, po kuriuo ėjo geležinkelio tunelis, o tada nusileisti žemyn nuo kalno link geležinkelio stoties ir pagaliau įvažiuoti į Kauną Šančių pradžioje. Šiandien toks kelias atrodo keistokai, bet XX a. pradžioje viskas buvo OK.
XII-15_Stitch


c.d.n.

Citro-vilkikai

Citroen kažkada gamino ne vien lengvuosius autmobilius, bet ir sunkvežimius ir autobusus. Tad šįkart keletas buvusios šlovės kadrų, vaizduojančių sunkvežimius-vilkikus.

Citroen U 23 1
Citroen P 45 1
Citroen P 45
Citroen P 60
Citroen U 23
Citroen P 60 (Heuliez)
Citroen 700


Sumedžiota tinklalapyje, kur daug panašaus prancūziško sunkvežiminio gėrio.

Vėlgi įrašas iš ciklo „Kai kartografai neturi ką veikti“.
Esu rašęs, kad subadžiau nuo senų vokiškų topografinių žemėlapių Klaipėdos krašto dvarus. Dabar atėjo metas pabandyti tą padaryti likusiai Lietuvos daliai, kuri prie caro priklausė Rusijai. Čia tokių prabangių ir detalių žemėlapių nepavyko gauti, tad tenkinuosi vadinamaisiais „dvivarsčiais“, t.y. 1:84000 žemėlapiais. Darbas (jei vis tik užsispirsiu jį padaryti) laukia milžiniškas, tad prasibandžiau fragmentą. Įdomumo dėlei praėjau keliu nuo Viljampolės iki Vandžiogalos. žemėlapiai sudaryti senokai, tad pokyčiai tikrai įspūdingi.
Šiokie tokie paaiškinimai:
Г.дв. – Господский двор – didelis dvaras su rūmais, ponų dvaras;
Ф., Фл. – Фольварк – palivarkas, t.y. dvaras, skirtas ūkinei veiklai;
Дв. – Двор – mažas dvarelis, stiprus ūkis.
Mūsų informacijoje dabar tiek ponų dvarai, tiek palivarkai vadinami tiesiog dvarais, tuo tarpu anuomet jie gerokai skyrėsi – palivarkas buvo tiesiog ūkinis vienetas, neretai valdomas samdyto prievaizdo.


Lapas XII-15, 1889 m.: Iš Vilijampolės iki Eigirgalos
Tarp kitko, vadindami netoli Nemuno ir Neries santakos esantį tiltą „senuoju“, esame nevisai teisūs – tikrai senasis tiltas buvo per Nerį iš aikštelės prie pilies.
Taigi, tuo metu Vilijampolė buvo slabada už miesto (Kauno dalimi ji tapo 1916 m.). Jos šiaurinėje dalyje ant Neries kranto matome palivarką. Galbūt jį reiktų vadinti Sargėnų palivarku, tačiau dar vienas palivarkas, dabar vadinamas Sargėnų dvaru, buvo ant kalno netoli autostrados. Šiandien jo palaikai įmontuoti į visokias vietinių gyventojų chalupas. O palivarko palei Nerį anei pėdsako, deja.
Šiek tiek labiau pasisekė Linkuvos palivarkui, vadinamam Linkuvos dvaru, jo likučiai saugomi valstybės. Norint jį pasiekti, reikia pasikelti į Milikonių kalną ir keliu važiuoti į pietvakarius.
Mes gi, privažiavę Kumpių palivarką (iš jo irgi nieko nebeliko), sukame į šiaurės rytus ir pro bevardį palivarką (galbūt Žemaitkiemio) bei Domeikavos palivarką (abiejų anei kvapo) važiuojame pro Romaškes bei Vaškonius iki Eigirgalos.
XII-15_Stitch


Lapas XI-15, 1893 m.: nuo Eigirgalos iki Vandžiogalos
Už Eigirgalos pravažiuojame Kobulkių palivarką ir Pagynės kiemą. Ties Bitvanu visa sangrūda: čia ir bevardis palivarkas kelio kairėje, ir Bitvanų palivarkas kelio dešinėje. Netoli Bitvanų palivarko yra Karolinavos dvaras, o kiek toliau į rytus nuo dvaro – Bitvano palivarkas. Aišku, visos šitos grožės šiandien neliko.
Pravažiavę Kazimieravos dvarą, prieš dabartinius Ibėnus matome Valeravos kiemą ir dvarą.
Į šiaurės rytus nuo Didžiųjų Ibėnų (anuomet vadintų Nikol’skaja) matome bevardį palivarką, o šiauriau jo – Stankūnų dvarą.
Toliau kelyje mūsų laukia Šimon’-Anelevo, Pagirių ir Juozapavos palivarkai bei Galulaukės kiemas.
Paviešėję Malinovkos palivarke, pagaliau atvykstame į Vandžiogalos dvarą. Tarp kitko, aplink Vandžiogalą išsibarstę dar keletas palivarkų ir kiemų.
Kažin, ar reikia rašyti, kad viso to neliko.
XI-15_Stitch


Taigi, nedidelė kelio atkarpa, pora žemėlapio fragmentų ir 23 dvarai/palivarkai/kiemai. Iš jų tik vienas išlikęs ir saugomas valstybės, dar vieno vieta identifikuota, visi kiti praktiškai nežinomi.
Va tokių dalykų galima pamatyti, pasiėmus seną žemėlapį.

Citro-ilgakojės 2

Citroen – tipiškai prancūziškas gaminys, o prancūzai… ėėė.. eee… erotiškos prancūzės visad tinka prie citroenų 🙂
TA
Mehari
ID
DS19
DS
C3
2CV

Na kąq gi, užbaigiau dar vieną asmeninį projektą iš serijos „Kai kartografai neturi ką veikti“. Šiuo atveju -koordinuoti vokiškus prieškarinius M1:25K topografinius žemėlapius Klaipėdos kraštui, po to juose identifikuoti dvarus ir palivarkus. Rezultatas – GoogleMaps.
Violetine spalva pažymėti KPD KVR dvarų duombazėje esantys dvarai; mėlyna – mano identifikuoti dvarai, kuriuos (arba bent jau išlikusių jų pastatų požymius) galima rasti GoogleMaps kosminiuose vaizduose; raudonai – neišlikę dvarai.
Suma-sumarum – >150 dvarų. Negaliu duoti totalios garantijos, kad identifikuoti visi dvarai ir aiškiai nustatyta jų būklė, nes tam reikia pritaikyti 80+20 principą, bet bendras vaizdas pakankamai aiškus.
Tuo pačiu paaiškėjo, kad mano kažkada digitalizuota Klaipėdos krašto siena kai kur nevisai tiksli, tad bus proga ją patikslinti.

Citro-turgelis

Norėjau rašyti apie visokius specializuotus automobilius sunkvežimio Citroën U23 / Type 55 bazėje, pradėjau ieškoti fotkių, radau kelias,bet užkliuvau už labai įdomaus pepeplaco.
Citroen U23
P1010118
CitroenU23


O va čia tas daiGtas. Iš pradžių atrodo niekuo dėtas furgonas, matėme tokių.
58-Citroen-van-store-left-side
.
Po to jis tampa parduotuve ant ratų.
58-Citroen-van-store
.
Ir galų gale jis virsta turgeliu po stogu.
58-Citroen-van-store-right-rear


Pilnas reportažas čia. Pasirodo, važiuojantis aparatas.

Bebadant nuo senų vokiškų žemėlapių Memelland’o dvarus ir palivarkus (kurių jau prisirinko ~145), kažkaip pasirodė, jog Nemuno deltos ir įlankos prie Ventės rago konfigūracija lygtai kitokia, nei esu įpratęs matyti. Uždėjau šiuolaikinius skaitmeninius krantų duomenis – mjooo, pokyčiai esminiai.
Taigi, pora vaizdelių, sumontuotų iš prišaudytų ekranų, kurie parodo pokyčius nuo Ventės rago iki LT-RU sienos.
Juodai-balti – seni vokiški M1:25K žemėlapiai (formaliai 1939 m., realiai tai dar kaizerio laikų), tamsiai mėlynas užliejimas – dabartiniai vandenų plotai, mėlynos linijos – dabartiniai kanalai ir tėkmės, oranžinės linijos – keliai sutapdinimo kontrolei.


DeltosPokyciai
Ką matome ties Nemuno delta nuo Vorusnės iki LT-RU sienos? Salos padididėjo, kai kurios – ŽYMIAI padidėjo. Aišku, dalis tų naujų plotų tėra viso labo pelkėti kemsynai, užliejami nNemuno potvynių, tačiau iš jų pamažu formuojasi sausuma, nes jei vokiškame žemėlapyje ten buvo tik pakrantės meldynų juostelės, tai dabar jau aiškūs plotai.


IlnkosPokyciai
Čia irgi matome, kad krantas stumiasi į Kuršių marias, Kniaupo įlanka mažėja. O nuo Šturmų link Muižės (kur kažkada buvo Feilenhofo dvaras) susiformavo sausumos juosta.
Vienžo, nekintant bendram Lietuvos plotui, sausumos greičiau didėja nei mažėja 😉

« Newer Posts - Older Posts »