Šeštadienį, grįžtant iš „Megos“, staiga dingo mano citro-pepelaco posūkiai. Nei lampečkos veikia, nei relė spragsi. Savijauta tokia neypač, bo važiuoji kaip koks bimbalas, kuriam dzyn visos kelių esimo taisyklės. „Gal saugiklis?“ – buvo mintis, kai staiga posūkiai, jau įvažiavus kieman, atsirado. Nu psio, ramu, CSHS (Citroen Self-Healing System) suveikė 🙂
Sekmadienį niekur nevažiavom, o pirmadienį, visai šalia karštaimylimodarbelio, posūkiai vėl pasakė „atia“. Kol neįvažiavau į kiemą ir neatsistojau į vietą – tada vėl ėmė veikti. Perėjau visus įmanomus saugiklius – viskas čiki.
Antradienį-trečiadienį vyko loterija-totalizatorius „veikia-neveikia“. Užp…kniso negyvai. Mūsų darbo elektrikas peržiūrėjo saugiklius, bet be schemos neapsiėmė burti, kas ten galėtų būti. Susiskambinau su citro-kolega Rolandu, kuris pas mus citro-elektrikas-elektronščikas, atraportavau apie problemsą. Po kiek laiko, peržiūrėjęs schemas, jis primetė, kad bėda greičiausiai bus posūkių relėje. Ketvirtadienį po darbo, atvažiavęs iki manęs darban (bo važiuoti su tokia kreiva mašina per piką nu nevisai gražu ir saugu), jis kažkur po vairu atrado tą relę. Bėda, kad ji specializuota, ir jokios kitos nepritaikysi 🙁 Laimei, maniškei tebuvo atsilitavęs (dėl Lietuvos tempertaūrinių svyravimų karšta-šalta) centrinis kontaktas. Biškis darbo lituokliu ir posūkiai vėl sugrįžo. YES!
Ką gi norėjau pasakyti? Gal tai, kad pasijautau labai nekomfortabiliai, kai automobilis vistik yra techniškai netvarkingas, t.y., aš sukeliu kaip minimum nepatogumus kitiems. Nekalbu apie potencialią grėsmę, jei būčiau lindęs kur nors miesto centran ir ten sukiojęsis be posūkių, kaip kad daro tūlas tautiškas budulis ar blondinė-aš-esu-vienintelė-visoje-gatvėje. Jaučiausi kvailai ir nepatogiai tokioje rolėje 🙁