Jau rašiau apie pasivažinėjimą Lenkijos miško keliuku, kuris šaip pasiropdė visai ne keliukas. Taigi, pilnas reportažas iš tos kelionės.
Išvažiavome ant liankų planuodami aplankyti dar vieną miškuose esantį buvusio Rytprūsių geležinkelio tiltą netoli Botkūnų. Tačiau pradžiai kilo mintis pasižiūrėti į daugelio lietvių slidinėtojų pamėgtą Šelmento slidžių trąsą, tai pavažiavome labai vaizdingais tačiau labai siaurais keliukais. Pakeliui pastebėjau ir pagaliau nufotkinau būdingą tam regionui objektą – ledainę-rūsį. Buvusiuose Rytprūsiusoe tokie rūsiai praktiškai ties kiekviena sodyba, o va toje Žečpospolitos dalyje, kurią kažkada užgrobė Rusija, tokių ledainių labai mažai.
Nu ką – vasarą Šelmento slidinėjimo trasos nedirba, tad liko tik perskaityti slidininko dekalogą lietuvių ir lenkų kalbomis (lenkams kažkaip galvos visiškai neskauda dėl reklamos ir informacijos lietuvių kalba). O šiaip tai pagrindinis užsiėmimas ten dabar – dviratininkai, kurių reikia saugotis. Ir išvis Lenkijoje dviratinėjimas tampa vis populiaresnis, tai tų potencialių aukų vis daugiau. Obetačiau, skirtingai nei Lietuvoje, lenkai žino, kad dviračiai keliu važiuoja po vieną eilute, o ne lietuvišku stiliumi susigrūdę krūvon, užimdami pusę važiuojamosios dalies.
Anyway, po Šelmento nuvažiavome tiesiai į Jeleniavą, kur skaniai pavalgėme užeigoje Pod Jelonkiem. Valgiau keptas stintas, gėriau podpiwek (čia tokia jų labai skani gira salyklo pagrindu). Norintys gali gauti lietuviškų šaltibarščių ir cepelinų.
Pavalgius mumi apėmė romantiška nuotaika, tai eilinį kartą nuvažiavome į Šventvietę. Pasėdėjome, pameditavome. Vasara artėja, Šventvietė gražėja.
Pailsėję pasukome link Geldapės, o paskui link mūsų numatytų Botkūnų tiltų. Juos atrasti nėra trivialu, tad važiuojame taip: iš Geldapės 651 keliu link Lietuvos; vienoje vietoje kelias staigiai suka kairėn po geležinkelio viaduku ir tuoj pat už viaduko nuo pagrindinio kelio atsišakoja du keliukai dešinėn: arčiau viaduko grįstas akmenimis, toliau – žvyrkelis. Yra ir informacinė rodyklė „Mosty Botkunskie“ ar pan. Sukame į žvyrkelį ir važiuojame tiesiai. Žvyrkelis iš laukų įvaro į mišką, važiuojame ramiai, nes jokių sankryžų nėra iki pat pirmojo stačiakampės formos pirmojo viaduko, teisingiau, jų poros. Čia aš biškį susiparinau, nes pagalvojau, kad kažkas ne taip. Obetačiau prieš viadukus yra dešinėn kylantis kalvelėn miško kelias, kuriuo ir reikia pasukti. Užvažiavus ant kalvelės ir kiek pavažiavęs mišku, suvoki, kad tapai traukiniu, tik be bėgių – kelias eina vienu iš sudvejinto geležinkelio trasos pylimų. Miško kelias gana prastas, miestovagenai gali pamesti dusliarkas, tai atsargiai. Priekyje pasimačius properšai, kairėje yra nedidukė aikštelė, kurioje galima pasistatyti awto, nes atvažiavome 😉 Paėjęs tuo miško keliu kiek pirmyn ir pažvelgęs į šonus, suvoki, kad stovi ant vieno iš Botkūnų tiltų: 15m aukščio (5 aukštų namas, jei ką), kokių 3m pločio ir 50m ilgio. Turėklų nėra, tad ir patys atsargiai, ir vaikus dabokite, bo apačioje tekanti Jarkos upė neatrodo labai jaukiai. Vienžo, biškis ekstrymo. Vienas iš lygiagrečių tiltų pravažiuojamas, kitas baigia užželti medžiais, bet juo galima romantiškai pasivaikščioti.
Pasigrožėję vaizdais, nutarėme keliauti toliau. Mano geresnioji pusė iš pradžių pašiurpo, sužinojusi, kad aš ruošiuosi važiuoti per tą tipo tiltą, bet paskui tik griežtai atsisakė sėsti į awto. Tai aš pamažu perlingavau per tą tiltą ir nuvažiavome miško keliu toliau. Yra kažkiek sankryžų kairėn ir dešinėn, bet jei važiuosite visą laiką tiesiai, po kiek laiko išvažiuosite iš miško ir dešinėje pamatysite tokį nelabai gražų nusileidimą nuo geležinkelio pylimo. Anyway, nusileidome, apfotkinome viaduką su arkine anga (jis yra netoli Galviečių ir Rakoweko, pasukę kairėn žvyrkeliu, vėl iššokome į 651 kelią.
Paskui jau liko tik neskubus važiavimas atgal. Į Lietuvą įvažiavome ties Sudawskie, pasisukiojome vietiniais žvyrkeliais (nusimato išvyka į tuos kraštus, bo gražu tenais) ir ties Akmenynais iššokome į Vištyčio-Kalvarijos plentą. Tada jau liko tik kelias namolio 🙂
Niekaip neįsivaizduoju tos 50 m atkarpos, kur reikėjo važiuoti… negi nėr foto?
Cha, dabar foto bepigu daryti, kai nereikia ryškalų.
Taip, tai taip, bet manau šiuo atveju reikalas kitame. Juk net ant estakados standartinės ir tai baisoooka… tad Gaspadoriui „не до того“ buvo, o Poniai tuo labiau. 🙂
Visi reikalai yra reikalai. O kurie ne reikalai – tie reiškiniai.
Įtraukiau dvi ankstesnes jau publikuotas fotkes. Tas keliukas ir yra ta atkarpa, tiesiog nefotogeniškai gavosi. Reiks kada cpro šalį važiuojant perfotkinti, kad dramatizmas pasimatytų, o ir apačion nusileisti šlaitu. Prie pat krašto nėjau, bo fig znajet, kaip tas galbūt sutrūnijęs betonas gali pasielgti 🙁 O važiuojant ne fotkinimas rūpėjo 😉