Jei tikėti mano brangiausios pateikta nuoroda, šiandien yra Blogerių [upd. Interneto dienoraščių (blogų) diena]. Su švente, nelaimės amato broliai! 😉
Ta proga susimąsčiau, kaip čia man su tuo blogeriavimu gaunasi. Šiam mano tinklaraščiui jau pusšeštų metų, iki tol bene trejetą metų reiškiausi LiveJournal, kurį mečiau, nes netenkino techninės galimybės. Dabar retransliuoju savo įrašus į LiveJournal, GooglePlus ir FaceBook, kad tie žmonės, kurie neskaito šio blogo, bet nori sekti mano įrašus, galėtų tą daryti. Šiaip kartkartėmis parašau dar į savo polit-apžvalginį ir dvarinėjimų blogus, o va dalyvavimas muzikiniame bloge kažkaip užduso 😉 Vienžo, vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi…
Kai pagalvoju, kodėl rašau, į galvą lenda dvi mintys:
1. Forumuose dažnai sakoma: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“ Matomai, negaliu nerašyti 🙁
2. Lietuvių poezijos klasikė sakė: „Lakštingala negali nečiulbėti“ Vėlgi, matomai negaliu nečiul… tfu, nerašyti.
To negalėjimo nerašyti vaisius (kartais geresnius, kartais blogesnius) mato kasdien vidutiniškai ketvirtis tūkstančio unikalių skaitytojų. Daug ar mažai – nežinau, nes praktiškai nesusimąstau, kokią čia populiarią ar tikslinę temą paklibinus, kad tą skaitytojų skaičių padidinti. Tiesiog turbūt susidarė pakančių mano grafomanijai žmonių ratas, tik kad jis toks gana tylus – pabandžiau primesti, kiek susirenka komentatorių – nu tikrai jų maksimum dešimtadalis nuo skaitančių. Na bet nors skaito 😉
Kuriant šį blogą, atėjo kaip niekad aiškus suvokimas, kad kai kurios tavo mintys gali būti įdomios kitiems žmonėms. Ir nereikia būti kažkuo ypatingu, kad žmonės atsilieptų. Kažkada, vaikystėje-paauglystėje-jaunystėje rašantys man atrodė kažkaip pakylėti virš bendros masės, nes jie sugebėdavo sudominti savo mintimis. Kompiuterizacija-internetizacija iš esmės pakeitė rašytojo-skaitytojo santykį – rašymas prarado išskirtinumą, nes dabar kiekvienas gali viešai ir plačiai reikšti savo mintis; skaitymas tapo vertybe, nes masiškasis rašytojas turi kovoti už skaitytojo dėmesį. Taip kad tie pustrečio šimto kasdien pasižvalgančių po mano ūkį kaip ir paglosto širdį, nes aš tikrai nei moku, nei noriu, nei turiu laiko generuoti ilgus pilnus didžios išminties tekstus, kurie skambėtų internetuose. Tiesiog bandau užfiksuoti tai, kas mane užkabina, nes galbūt tai gali užkabinti ir kitus. Nes pasaulis pilnas įdomių dalykų, kuriuos ne visada galime/spėjame/sugebame pastebėti. O kai kas nors parodo į tai p;irštu „Žėk!“ – tada suvoki, jog dėl to vertėjo stabtelti kasdieniniame bėgime.
Taigi, ačiū mieli skaitytojai, už jūsų dėmesį man 🙂
Tags: blog'as