Sėdžiu awtamabilyje aikštelėje prie Šilainių poliklinikos, laukiu brangiausios, stebiu aplinkui vykstantį gyvenimą 😉 Pora nemirtingų scenelių:
— 1 —
Awto aikštelėje parkuojami nosimi į bordiūrą truputį pastrižai, kad ir daugiau tilptų, ir pravažiavimas būtų. Vienas awto pastatytas lygiagrečiai bordiūrui, nosimi beveik įsirėmęs į šoną kitam. Atvažiuoja dar vienas, parkuojasi tam neteisuoliui prie nugaros pagal aikštelės tvarką, t.y. praktiškai blokuoja tą kreivai pastatytą, vairuotojas skubiai bėga į polikliniką. Ateina to kreivai pastatyto savininkė, matosi, kad teises jai nupirko kartu su awtamabyliu. Fifička bejėgiškai žiūri į situaciją 😀 Aišku, turint patirties ir kantrybės, iš dvidešimto vairo pasukimo išvažiuotum, bet čia atvejis „Skirkitės, marios, š* plaukia!“, t.y. „Pagrindinis yra tas kelias, kuriuo važiuoju AŠ!“ Laimei, atbėga antrojo awto savininkas, fifočka bando žiotis, vyrukas pasako, ką galvoja apie jos parkavimosi būdą, fifočka stuporo būsenoje, vyrukas išvažiuoja, kvėpavimo dovaną atgavusi fifočka irgi 😉
— 2 —
Išvažiuoti iš aikštelės galima tik į dešinę – vienos krypties eismas, užvažiavimas ant viaduko. Ateina keletas vyresnio amžiaus moteriškių, susėda į savo tipomazda, susiruošia išvažiuoti. Įjungia KAIRĮ posūkį ir matosi, kad labai rimtai ruošiasi sukti kairėn, t.y. irtis prieš eismą. Bet ten vyksta intensyvus važiavimas, vairuotoja priversta laukti, nes labai siauras pravažiavimas. Matomai, belaukiant ir bemąstant, ko čia visi taip važiuoja viena kryptimi, jai dašyla, kad kairėn sukti nevalia 😀 Perjungiamas dešinysis posūkis ir, nutaikius tarpelį, išvažiuojama.
Laukimas neprailgsta, kol pasaulyje yra įdomių asmenybių 😉