Tie iš mūsų klaviatūros barškintojų, kurie dar neužmiršo, kaip rašyti ranka, tam daugiausiai naudoja turbūt tušinukus. Paprasta ir efektyvu. Išrašei, pakeitei širdelę, vėl rašai. Arba išvis išmeti, nes naują gauti/įsigyti ne problema. Tai va prisiminiau, kaip tas atrodė sovietmečiu, kai rašėme parkeriais rašalu (bo rašymas tušinuku labai gadino raštą), o tušinukas buvo beveik naujiena. Ir naudojome tarybinės gamybos tokius super-primityvaus dizaino šešiabriaunus tušinukus, kainuojančius, berods, 35 kapeikas, kuriuose širdelė buvo įstatyta „kietai“ ir uždengiama amžinai pasimetančiu gaubteliu. Aišku, buvo ir prašmatnesnių modelių su spyruokle, kur širdelę galėdavai išstumti/įtraukti, bet jie jau kainavo kelis kartus brangiau. Be abejo, visų prašmatniausi būdavo tų nedaugelio laimingųjų iš užsienio parsivežami viokių dizainų ir spalvų tušinukai, kai kurie iš jų galėdavo rašyti keliomis spalvomis (ar netgi keliolika). Nes tarybinam žmogui priklausė tik mėlyna, juoda, žalia ir raudona spalvos. Visa kita buvo buržuazinis išmislas. Nors, tiesą pasakius, dabar pasirinkimas toks pats 😉
Šiandien mes nelabai sukame galvos dėl širdelių, o tuomet jos buvo ir nepigios (kainavo 8 kapeikas), ir nevisad jų būdavo. Tai trūkumo+kainos problema buvo išspręsta užpildant ištuštėjusius viduriukus iš naujo tušu. Vilniuje iš gyvenimo dabartinio Savanorių, o anuomet Raudonosios Armijos prospekte laikų (~1967-1974m.) prisimenu du tokius užpildymo taškus: vienas buvo ant Savanorių/Žemaitės kampo, kitas – Savanorių/Gerosios Vilties kampo. Tai buvo tokie universalūs kromeliai, kur buvo užpildomi gazuotu vandeniu sifonai, remontuojamos spynos, gaminami raktai ir užpildomos tušinukų širdelės. Procesas buvo ganėtinai įdomus – mezgimo virbalu iš rašančiojo galo išstumiamas šratukas, tada rašantysis galas įstatomas į užpildymo aparatuką, pripildoma tušo ir, sugaudžius rašančiuoju galu ant stalo šratuką, efektyviu paspaudimu jis vėl įstatomas į vietą. Tada testinis parašinėjimas ant popieriaus – ir psio, gatava. Kainavo tas reikalas nei tai 2, nei tai 5 kapeikos, nebeprisimenu.
Dabartiniam žmogui visa tai atrodo glupstva, tačiau tokia buvo sovietinė tikrovė, kurios vis tebesiilgi tie, kam „prie ruso geriau buvo“. Na, o kad tą nostalgiją dar sustiprinti, reikėtų priminti, jog tie tušinukų viduriukai buvo gaminami trijų tipų, skirti skirtingiems tušinukų modeliams: ilgi lygūs ir trumpi lygūs – skirti tušinukams be spyruoklės; trumpi su persmaugimu, į kurį atsiremdavo sypruoklė. Kadangi masiškai buvo naudojami ilgi lygūs viduriukai, tai jų daugiausiai ir užveždavo į parduotuves. Na, o kai prireikdavo kitų dviejų tipų, o parduotuvėje reikalingo dalyko ni-ni, tai padėdavo tarybinis išradingumas:
1) reikia trumpo lygaus? Imame žirkles ir nukerpame nuo ilgo lygaus nereikalingą galą 😉
2) reikia trumpo su persmaugimu ? Jei nusipirkome arba pasigaminome trumpą lygų, sudedame šalia seną ir naują viduriukus, pirštais suimame ties persmaugimo vieta ir tada dantimis sugnybiame ties ta vieta 😉
Sakote, kažkokia nesąmonė? Nea, brangieji mano – tai vienas iš „prie ruso geriau buvo“ gyvenimo komponentų. Ir nereikia lia-lia apie vakarietišką prekių gausą+tarybinę santvarką.
Tags: taip buvo