Grumlino palėpė

Užvakar kaip niekad aiškiai suvokiau, kaip blogai būti vienam. Aišku, jei žmogus ar ilgą laiką gyvena vienas, jis susikonstruoja atitinkamą gyvenimo būdą ir jam gal būt netgi visai komfortabilu. Man gi, pripratusiam prie gyvenimo dviese, kai tam tikrais gyvenimo aspektais rūpinasi tik mano geresnioji pusė, iš to vienišumo gaunasi nekas. Nes kai ji išvažiuoja geram pustrečio mėnesio globoti anūkės į londonus, tai gyvenimas pasunkėja. OK, su buitimi ir katinu susitvarkau, gyvename kaip išeina, bet va nestandartinės situacijos gali būti labai nemalonios. Kai kažko žiauriai suskausta skrandį, tai nežinai, ko griebtis. Tiek to, mano brangiausioji telefonu pravedė instruktažą, kokių vaistų nusipirkti, vaisitninkė dar papildomai pakonsultavo. Bet kai guli, skausmas nepraeina ir pusę nakties mąstai, kad gal tai vistik ne nuo didelio kiekio žalių daržovių (blemba, pasirodo, negaliu valgyti daug žalių svogūnų!) ir ar nereiktų kviestis greitąją – nekas. Vienžo, supratau, kad esu šeimos žmogus, nors tu ką 🙂

Tags: 365 žodžiai

Nesugebėjau parašyti – sutrukdė baisus skrandžio skausmas, nuo kurio ne tik rašyti, bet ir galvoti neina, tik guli ant sofos, geri vaistus ir lauki rytojaus, kai, galbūt, pagerės.

Tags: 365 žodžiai

Prisiminiau seną lietuvišką priežodį „Laksto kaip katinas su pūsle“. Tiems, kas nežino esmės – imama paskersto gyvūno plačios žarnos atkarpa, išplaunama, išdžiovinama, į ją įberiama šiek tiek džiovintų žirnių ir pripūtūs oro, galai užrišami. Toks barškutis pririšamas katinui prie uodegos. Vargšas gyvūnas eina – žirniai barška. Katinas bėgti – viskas dar labiau barška. Vienžo, katinas gali nuprotėti. Tai va, sumąsčiau, kad šiais laikais tokį barškutį vargu bau kas galėtų bepagaminti. Kitas dalykas – už tokius dalykus gyvūnų kankintojai tikrai būtų pasmerkti. Kažkada tai buvo visiškai nekalta kaimietiška pramoga, o šiandien – iš esmės nusikaltimas, baudžiamas dalykas. Vis tik mes pakankamai toli nuriedėjome progreso keliu ir mūsų mažieji broliai įgijo šiokias tokias teises. Aišku, vis dar tebeskaitome spaudoje apie žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau reakcija nėra gūžtelėjimas pečiais: „Ne žmogus gi“, o didelis pasipiktinimas. O ir pagalbą bėdon įkliuvusiam gyvūnui suteikiame, kiek pajėgiame. Progresas mūsų galvose vyksta ir tai džiugina.

Tags: 365 žodžiai

Pirmoji pavasarinė kelionė – kilpa pro Pakruojį, Naisius ir Kelmę.

Pradžioje aplankėme Lietuvos geografinį vidurį.

Sustojimas pakelėje – nufotografuoti nuostabius žydinčių rapsų laukus.

Netoli Šeduvos yra Raudondvario dvaras, kurio kadaise nuostabūs rūmai dabar apleisti.

Pakelui į Pakruojį – medinis Kleboniškių vėjo malūnas.

Prieš Pakruojį stabtelėjome pakelės užeigoje, išgėrėme kavos, o paskui nuvažiavome į nuostabiai sutvarkytą Pakruojo dvarą. Ten vyko kažkoks galingas kelių valandų trukmės renginys (bilieto kaina 16 eurų). Kadangi mes skyrėme apžiūrėjimui gerą pusvalandį, tai mokėti tiek nepanorome. Pakruojo dvaras liko aplankytinų objektų sąraše.

Labai gaila, kad gražiai sutvarkytas Naisių dvaras savaitgaliais uždarytas.

Patys Naisiai nieko, tačiau ta pseudopagonybė daro kičinį įspūdį.

Labai rekomenduoju aplankyti Svilės šaltinius – tikrai įdomi vieta, turėkite talpą pasisemti vandens.

Labai įspūdingas pradėtas renovuoti ir užmestas Beržėnų dvaras, kurį tur būt aplankysiu dar kartą.

Paskutinis buvo gražiai tvarkomas Kelmės dvaras.

Jau grįždami namo, tradiciškai pavalgėme senojoje Viduklės koldūninėje.

Tags: 365 žodžiai

Prisiminiau seną pasaką apie princesę ir princą, teisingiau, apie alternatyvius problemų sprendimo būdus.

Aukštoje pilyje ant lovos sėdėjo gražuolė princesė ir graudžiai verkė. Staiga atsivėrė durys, į kambarį įbėgo susijaudinęs riteris ir paklausė, ko gi ji taip rauda? Princesė, vis dar tebesriūbaudama, atsakė rtiteriui, kad rytoj ją, kaip pačią gražiausią karalysatėje, atiduos suėsti drakonui, gyvenanačiam urve po kalnu. Drakonas kasmet reikalauja sau maistui vienos pačios gražiausios visoje karalystėje nekaltos mergelės, ir šįkart tai ji. Išpasakojusi šią graudžią istoriją, princesė vėl ėmė dar garsiau raudoti, kodėl ji tokia graži.
Riteris kiek pamąstė ir pasakė princesei, kad jis ją išgelbės. Tu žadi užmušti drakoną? Niekam tai dar nepavyko!“ – iškūkčiojo princesė. „Ne, aš žinau, kad tai neįmanoma ir padarysiu kiek kitaip“ – atsakė riteris ir ėmė mautis kelnes. Princesė pažiūrėjo į jį, žaktelėjo ir paklausė: „O gal yra dar koks kitas būdas?“ „Na, dar galima tau sulaužyti nosį ir tu nebebūsi pati gražiausia“ – atsakė riteris. Princesė atsiduso ir ėmė nusirenginėti.

Tags: 365 žodžiai

Žvelgiant į šiandieninės Lietuvos politinį peizažą, galvon lenda mintys apie Darwino teorijos teisingumą. Visi iš mokyklos biologijos pamokų prisimename, kad Darwinas dar gūdžiame XIX amžiuje pateikė idėją, kad išlieka stipriausi. Šis Darwino teorijos variantas veikė kelioliką metų atkurtoje Lietuvoje, kur kovėsi dvi stipriausios partijos: konservatoriai ir ex-komunistai. Visos kitos partijos buvo arba stebėtojų, arba pagalbinėtojų vaidmenyje.

Iš tikrųjų Darwinas naudojo visiškai kitokią formuluotę, kuri paprasčiausiai buvo neteisingai išversta – jis rašė survival of the fittest, o tai reiškia, kad išlieka geriausiai prisitaikantys. Labiausiai prisitaikantis ne visada yra stipriausias. Kartais jis yra silpniausias, tačiau būtent jis labiausiai prisitaiko ir todėl laimi.

Paradoksalu, kad šitas teisingesnis Darwino idėjos vertimas labiausiai tinkamas Lietuvoje šiuo metu. Šiandieniniame Lietuvos politikume nebėra stiprių partijų, o vien tik kažkokios draiskanos. Ir dabar išlieka būtent tos, kurios, naudodamos maksimum populizmo, sugeba prisitaikyti prie rinkėjų rinkos poreikių.

Tags: 365 žodžiai

Gegužė persivertė per pusę ir turėtų pradėti matytis vasaros kraštelis. Nors oras kol kas dar labai permainingas – vakar Saulė tik kyščiojo nosį per debesis, tačiau debesys, vėjas ir šioks toks lietutis darė pagadą. Na bet tikėkimės, kad savaitgaliui bus gražus oras. Norisi kažkur pajudėti, pavažiuoti, kažką aplankyti, gražaus pamatyti. Grįžau iš londonų peršalusia gerkle – parke vežiojant anūkę, švietė graži Saulutė, tik va pūtė stiprus vėjas. Ir pripūtė peršalimą, praėjusį savaitgalį teko namie sėdėti, o ir visas pusantros savaitės vaistus visokius geriu. O oras tai gražus, norisi kažkur patraukti. Išvis pavasarį, kai prasideda intensyvusis kelionių sezonas (žiemą irgi keliaujame, tik ne taip intensyviai), sėdėjimas namie vargina. Pradedi internetuose žiūrėti žemėlapius, apžiūrinėti lankytinas vietas, dėlioti maršrutus – dūšioje toks geras jausmas. O lankyti ką Lietuvoje ir aplinkui tikrai yra ką, jei tik turi norą. Vienžo, atėjo laikas žengti pirmąjį žingsnį tūkstančio mylių kelyje 🙂

Tags: 365 žodžiai

Anksčiau tekdavo daugiau pabendrauti su visokiais valdžiažmogiais, dabar gi daugiau dirbu konkretų darbą ir pagrindinis mano bendrovas – kompiuteris. Na bet pertraukėlėse vis užmetu akį į Lietuvos politinį gyvenimą. Praėję rinkimai kaip sykis proga atsiskleisti visa esme daugeliui mūsų politnio „elito“ žmogelių. Ir daugelis jų neišlaikė mano vidinio etikos-estetikos testo, ir tai nepriklausomai nuo partijinės priklausomybės. Btw, man atrodo, kad Lietuvoje iš esmės nėra politinių partijų, o tiesiog žmonių grupuotės aplink lyderius. Nes kažkaip nematau aiškių dešinės/centro/kairės jėgų – dažniausiai jų pažiūros tai kažkokia eklektika. Anyway, žvelgiant į tų grupuočių lyderius, matosi, kad po aukštos savivertės ir arogancijos kauke dažniausiai paslėptos abejonės ir nusidėvėjimas. Visi jie man nėra įtikinantys savo pasitikėjimu pergale, visuose per rinkimus jautėsi kažkoks dvasinis tremoras. O su tokiomis nuotaikomis atsiranda isterija, kuri rinkėjams perduoda atmetimo signalą, po kurio matome tokius rezultatus, kokius ir pamatėme.

Tags: 365 žodžiai

Žvelgdamas į porinkimines batalijas Lietuvoje, kaip niekad aiškiai matau, jog kai kuriems žmonėms sėkmė yra kelias į kerštingą pranašumą prieš kitus – ir tai ne patys tikrieji nugalėtojai, o jų šalininkai. Iš kitos pusės, pralaimėjusieji elgiasi taip, tarsi atėjo pasaulio pabaiga ir visuotinis tvanas bus bausmė visiems, o ne tik tiems, kas nepalaikė pralošusių. Abi pusės apsišarvavusios ir apsiginklavusios stovi įsitempusios viena priešais kitą ir budriai stebi vieni kitus per šalmų akiaskyles. Abi pusės bijo viena kitos kerštavimo, nes tokia ta mūsų politinė kultūra – tvatyti pralaimėjusius, o ne ieškoti kažkokių sąlyčio taškų. Supratimas ateina žymiai vėliau, kai eilinį kartą suvokiama, kad reiks būti šalia vienas kitų ir kažkaip sugyventi. Turiu grieką, tekštelėjau ir aš atbula ranka lūzeriams, bet gal tai greičiau buvo refleksas pabumbėti, nei reali neapykanta. Nieko nepadarysi – kolchoznikai man gerokai įsiėdė per tuos pusantrų pustrečių metų valdžioje.

Tags: 365 žodžiai

Toliau švarinu juodraštyną:

Keletas beprasmiškų faktų:

Angliškas žodis „Stewardesses“ yra ilgiausias, kurį galima surinkti klaviatūroje tik kaire ranka.

Pakutenta žiurklė juokiasi.

Pelėdos negali judinti akių.

Valgantys citrinas gyvena ilgiau.

25% žmogaus kaulų yra pėdoje.

Mažiausias kaulas yra mūsų ausyje.

Leo Fenderis, elektrogitaros išradėjas, buvo saksofonistas ir nemokėjo groti gitara.

Kosmose žmonės dažnai praranda skonio ir kvapo pojūčius.

Ir keletas „indėniškų“ minčių iš internetų tiesiog apmąstymui:

Ramybė patenka į žmonių sielas, kai jie suvokia savo santykius, vienybę, Visatą ir visas jos galias, ir kai jie supranta, kad Visatos centre gyvena Didžioji Dvasia, ir kad šis centras yra visur, tai yra kiekviename iš mūsų. Jei norime pažinti ramybę, turime pažiūrėti į save. Norėdami tai padaryti, privalome išmokti nurimti. Turime nutildyti protą. Turime išmokti medituoti. Meditacija padeda mums surasti ir atpažinti tą Visatos centrą. Kai pradėsime ieškoti ramybės, suprasime, kur tai yra mumyse.

Tags: 365 žodžiai