Kelios nesušukuotos iki galo mintys, bet joms gresia tradicnis likimas: nugrimzti grumlinas.lt juodraščių liūne amžiams
Dabartiniai Kremliaus valdovai kupini imperinių ambicijų ir siekia atkurti Rusijos imperiją. Šitą frazę nekart esame girdėję per masinio informavimo priemones, vieni su ja sutinka, kiti – ne, tačiau toli gražu retas susimąsto, kas gi po ja slypi.
Rusija istoriškai vystėsi kaip kontinentinė valstybė, kuri plėtėsi užimdama naujas teritorijas ir jas po to įsisavindama. Nesvarbu, kas tose teritorijose buvo – silpnesnės valstybės ar tiesiog gentys – visų jų laukė panašus likimas – užgrobimas-pavergimas. Analogiškai savo laiku plėtėsi kita didžiulė kontinentinė imperija – Kinijos. Ir jas abi vienija tas pats imperijų vystymosi principas: judėjimas yra išlikimas, sustojimas yra žūtis. Kinija, kažkada buvusi galingiausia pasaulio valstybe, sustojo, kai jos valdovai nutarė, kad visos aplinkinės valstybės žymiai silpnesnės. Ir ką gi – XIX-XXa. tapo Kinijai milžiniškų išbandymų metais, kuriuos ji su vargu sugebėjo pragyventi, ir tik dabar pradeda atkurti savo buvusią didybę.
Ir visos kitos imperijos (Ispanijos, Portugalijos, Osmanų, Britanijos, Prancūzijos, Austro-Vengrijos, Vokietijos) taip pat gyveno pagal dviejų strategijų metodą: 1) ekstensyvus teritorijos išsiplėtimas ir 2) intensyvus vystymasis. Kai šitie du metodai sėkmingai persidengdavo – imperijų vystymasis sustiprėdavo: teritorijos išsiplėtimas iššaukdavo inensyvų vystymąsi, o tas vystymasis tiek sukeldavo poreikį naujoms teritorijoms, tiek galimybę tas teritorijas įsigyti. Tačiau užtekdavo dėl vienų ar kitų priežasčių sutrikti vienam iš metodų – viskas, imperija (kai kada lėtai, kai kada greitai) žlugdavo. Be abejo, ne visos imperijos smuko iki tokio pačio lygio, ujžtenka palyginti Britaniją ir Turkiją.
Grubiai imperijas skirstau į du tipus: 1) jau minėtos kontinentinės (Kinija, Rusija, Osmanų, Austro-Vengrija) ir 2) užjūrinės (Ispanija, Portugalija, Britanija, Prancūzija, Vokietija). Ir gaunasi įdomus dalykas – kontinentinės imperijos krizių metu arba išlieka/išgyvena (Rusija, Kinija), arba subyra smulkiais gabaliukais (Osmanų, Austro-Vengrija). Tuo tarpu užjūrinės, krizių metu praradusios savo užjūrio teritorijas, išlaiko pagrindinę dalį beveik nepakitusią (Ispanija, Portugalija, Britanija, Prancūzija), arba tik kažkiek apskabytą (Vokietija). Yep, Vokietija kažkada iki 1PK turėjo užjūrio kolonijų, kurias prarado pagal Versalio taikos sutartį.
Bet grįžkime prie Rusijos. Rusija, įgavusi imperijos kūrimo pagreitį po Petro I valdymo, gana ilgai sugebėjo laikytis ant dviejų strategijų kombinavimo bangos. Dalis kitų valstybių (kurių interesams ji nekliudė) Rusija žavėjosi ir sekė, kitos (kurių interesus ji pažeidinėjo) nekentė ir su ja kovojo. Tačiau vėlgi – reikia suvokti, kad imperijų be priešų nebūna. Ir kuo priešai stipresni – tuo ir imperija stipresnė, nes taip ji priversta augintis vis galingesnius raumenis. Nes jei sustosi – žr. aukščiau – žūtis.
Taigi, Rusija vystėsi pagal imperinį scenarijų. Nzn, gal ir egzistavo kažkoks kitas Rusijos kelias, bet ji nuėjo šituo keliu. Pirmą kartą esminis pavojus Rusijai kilo po 1PK ir Pilietinio karo. Bet čia ji sugebėjo atsipirkti tik dalies teritorijų praradimu, tačiau po 20 metų, bolševikinė Rusija kartu su nacistine Vokietija pradėjo 2PK ir po jo sugebėjo atsiimti beveik visas prarastas teritorijas (išskyrus Suomiją ir Lenkiją). Ir netgi tapo savotiška užjūrine imperija – beveik pusę Europos užimančios soclagerio valstybės tapo TSRSo kolonijomis.
Tačiau vėlgi – pokarinė imperinė idilija tetruko 45 metus, Afganistano avantiūra ir ekstensyvi ekonomika privedė Rusiją prie krizės slenksčio. Ir čia jau buvo prarastos nebe vien trys Baltijos valstybės, Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir Besarabija, kaip kad po Pilietinio karo, o visos „sąjunginės“ respublikos. Ir ne tik – visa soclagerio kolonijinė sistema žlugo. Aišku, išliko dalies naujų po TSRSo subyrėjimo susidarusių valstybėlių pavaldumas Rusijai (dalinis soclagerio surogatas), tačiau tai jau nebe imperinė Rusija prieš 1PK ar TSRSas kokiais 1980m., kai niekas nesitikėjo, kad po 10 metų socimperijos nebeliks.
Žvelgiant į šiandieninę Rusiją, aš matau, kad jos gyventojams bandoma įdiegti Rusijos imperijos/TSRSo atkūrimo idėją ir ji netgi realizuojama per kaimyninių valstybių destabilizavimą: Padniestrė, Abchazija, P.Osetija, Krymas, Donbasas. Ir čia Krymas tapo tuo lakmuso popierėliu, parodžiusiu, kad Rusijos teritorijos plėtimas gali tapti esminiu nacijos konsolidavimo faktoriumi. Tačiau kad tas faktorius veiktų – reikia nuolat plėsti teritoriją. Kaimynų sąskaita.
Taigi – reikalinga idėja-šerdis, kuri leistų išlikti. Nesvarbu, geru arba blogu. Nesant idėjos, prasidės visuomenės ir valstybės degradavimas. Pravoslaviškasis tamsumas, pateiktas kaip tradicinės vertybės. Didžiarusiškasis šovinizmas, pateiktas kaip valstybinė ideologija. Valstybės tikslas – TSRSo atkūrimas, kaip imperinė mintis į mases.
Taigi – Rusijos imperija, pirmyn!