Šiąnakt, stovėdamas Karo muziejaus aikštėje ir klausydamasis G.Kuprevičiaus atliekamos varpų muzikos, kažkaip suvokiau, kad mes tam tikra prasme praradome Naujuosius Metus. Nebenorime kažkokių ypatingų valgių ar gėrimų – nes juos galime pasigaminti ar nusipirkti bet kada. Nebenorime žiūrėti naujametinių koncertų ar filmų – nes visa tai galime bet kada gauti iš internetų. Viskas tapo taip lengvai prieinama, kad mums nieko nebereikia. Mes suvartojame valgius, gėrimus, koncertus ar filmus, bet nebėra to naujametinio išskirtinumo jausmo.
Baisu, kad Naujametinė naktis tapo eiline.
O gal vistik dar ne?