Pirma aplankyta Saremose įžymybė buvo etnografinis Koguvos kaimas. Labai įdomi, verta aplankymo vieta, nežiūrint to, kad oras tądien buvo pošlykštis. Nuostabūs kelių šimtų metų senumo namai, fantastiškai apsamanojusios tvoros, gatvės tarp tų tvorų – fotkinome su brangiausiąja smagiai. Koguvoje gimė ir gyveno estų rašytojas Juhanas Smuulas, rašęs apie šituos kraštus, dabar jo sodyboje įrengtas muziejus, tačiau ten neužėjome dėl įtempto grafiko. Apžiūrėjome jo paminklą (su prijaukintu krankliu ant peties), nusileidome iki uosto. Uoste estai ruošiasi Joninėms, kai laužas sukonstruojamas iš pusiau perpjautos senos nebenaudojamos valties, kurios pusės pastatomos stačiai, suremiamos ir apkraunamos žvejybai naudotomis kartimis. Tokio laužo liepsnos pasiekia 8m aukštį.
Kaime matosi, koks anuomet buvo sunkus estų gyvenimas. Jei vyras nebuvo žvejys, tai vykdavo uždarbiauti į žemyną, grįždamas tik žiemai. Tad moterys ten buvo o-ho-hooo, nes ant jų pečių gulė visi ūkio darbai. Vaikai (vienodai berniukai ir mergaitės) nuo mažumės augino raumenis, rinkdami iš laukų kas pavasarį išlendančius dirvos paviršiun akmenis ir iš jų kraudami plačias tvoras, ant kurių viršaus tilpdavo valtys ir malkos. Žvejyba, miežiai, daržai, karvės, avys, rankdarbiai – visa ekonomika tuomet.
Ten bevaikščiodamas prisiminiau savo senelį, kuris pavasarį irgi išeidavo iki rudens statyti namų ir dėti krosnių, sugrįždamas tik šienapjūtėn ir rugiapjūtėn – nepilni 6ha žemės, 8 vaikai…
Kai akmenų aplinkoje iki valiai, galima „kurti“ net ir tvoras…kurios atrodo kaip iš pasakų…
Tai kad tų akmenų iš laukų neišrinkus, jokio žemės ūkio nebus…
Blogiausia tai,kad po kiekvinos žiemos tie rapūgos išlenda iš po žemių…:(
Jooo, žinau iš kaimo patirties 😉