Grumlino palėpė

Nors darbe esame gerokai užsikasę naujų žemėlapių priėmimu, o po darbo vis sėdžiu prie savųjų dvarų, kartkartėmis per delfius susipažįstu su Lietuvos gyvenimu. Kuris, tiesą pasakius, labai keistas. Ok, kasdieninis gyvenimas be didesnių keistenybių – ruduo, šalta, drėgna, kažkur ten plikšala prikrėtė nuotykių teises kartu su awto įsigijusiems vairuotojams, bet šiaip tai viskas sukasi tai blogiau, tai geriau, bet vidurkis gaunasi normalus.

Baisiausia, kai aš pasižiūriu į tuos šūdpolitikius, kurie imituoja mūsų valdžią. Kolchoznikai bando žeminti praeinamumo į Seimo viešbutį kartelę, kad ten galėtų patekti jau visiški prieglušiai ir bomžai, kaip sykis organizuojantys naują partijėlę, kur telkiasi jau visiški nuopezos. Daugiau šūdpartijėlių atstovų – didesnis jovalas, kuriuo galima lengviau manipuliuoti. Anūko partija užsiima chytrais manevrais, tik įtariu, kad viskas baigsis tuo, jog gudri višta šikną išsidilgins. Vyriausybė išvis patapo kažkokių fantastiškų prietrankų prieglauda, visiškai nesukančia galvos dėl reputacijos: tai žiūrėk viena ministrė įsižeidė, kad jai praeinant, kažkas nepasistoja, tai kitas ministras, papietavęs už sau pavaldžių įstaigų pinigus, asfaltuoja kelią link nevykėlio kandidato į prezidentus namų. Ir visi lopetomis meta šūdą ant ventiliatorių.

Aukštas-ir-gražus bando kažką moralizuoti, bet panašu, kad jį visi just ignore, bo pas mus, panašu, niekaip neišeina atsisakyti iš ruskių perimtos valdymo metodikos – tvoji kumščiu snukin ir tada paaiškini, ko nori. Nes demokratinis zyzimas viso to kolchozinio, komunistinio ir koloradinio brudo, kuris dabar valdžioje, visiškai neveikia. Jie jau suvokia, kad atėjo vienai kadencijai, tad stengiasi pasigriebti ir pasidaryti sau, ką tik įmanoma, kol dar prie valdžios lovio. Vienžo, skausmas ir liūdesys, žvelgiant į visą tą elitą.

Yra suvokimas, kad tau liko ne tiek daug metų, kad galėtum kovoti ir kovoti, kad norisi ir pagyventi likusį laiką. Aišku, eini balsuoti, kai kada pabumbi internetuose, bet darosi tiesiog gaila gyvenimo, kurį galima gyventi kažkaip prasmingiau, nei spragsint dėl eilinės mūsų politikierių glupstvos. Yra jaunimas, kuriam gyvens taip, kaip pastatys į vietą visą tą iš kažkokių pakampių surankiotą dumblą, visiškai nebesiskaitantį su padorumu.

Tai va kokie pabumbėjimai susirinko per kažkiek laiko, praleidžiamo ramiai savo krištolo bokšte, užsiimant darbu Tėvynės labui (be bajerių, bo dirbu Lietuvos Kariuomenėje) ir laisvalaikiu daromais dvarų tyrinėjimais.

Tags: 365 žodžiai

Toks keistas jausmas, kai pagalvoji, kad iki Kalėdų teliko mėnuo su uodegėle, o tada neužilgo ir Naujametis. Metai prazvimbė praktiškai be sustojimo, net nepajutau, kaip vėl įšokome į „iš tamsos į tamsą“.

Nežinau, kiek tai susiję su amžiumi, tačiau toks įspūdis, kad paros trumpesnės, negu buvo. Aišku, jei neturėtumei ką veikti ir laisvalaikis apsiribotų gulėjimu ant sofos prieš durnadėžę su skardine alaus, tai gal tas laikas ir sulėtėtų, tačiau man jis kažkoks toks tekantis tarp pirštų, kad jo vis trūksta ir trūksta. Kelionės, mano paties laisvalaikinės veiklos – ir net nelabai lieka laiko tiesiog pagulėti ant sofos, klausantis muzikos.

Artėjant Naujamečiui, bus tiesiog įdomu peržiūrėti, kuo gi buvo įdomūs metai, tačiau jau dabar matau, kad labai daug keliauta, bus kokios 20 kelionių, tiek mudviejų su brangiausiąja, tiek su malonia keliauninkų kompanija. Tai čia tik aprašytos, o kur dar tiesiog trumpi išvažiavimai, kai tiesiog važiuoji ir fotografuoji akimis, nes ne visada fotkė atskleidžia tuo momentu tave apėmusį jausmą.

Esu nekart rašęs, kad labai daug laiko suėda mano kol kas amžinasis projektas – Lietuvos dvarų žemėlapis. Subadyti dvarus nuo žemėlapių pasirodė kur kas lengviau, nei juos sutvarkyti taip, kad mano darbu galėtų pasinaudoti kiti. Niekad negalvojau, kaip stipriai per pusantro šimtų metų pakito mūsų gyvenvietės, kokia sudėtinga jų pavadinimų paieška. Bet čia tur būt kaip visur – kai kažką daro kitas, o ypač dar savo darbo specas – viskas atrodo taip paprasta. Bet kai tenka kažką daryti pačiam – tu suvoki, kiek tau dar reikia mokytis ir tobulėti.

Dar vienas dalykas, kuris reikalauja kasdieninės laiko dozės – mano Live Journal stebimų blogerių įrašų skaitymas. Nors bendra rašymo apimtis ten sumažėjo, tačiau tai vistik yra geros valandos sąnauda. Iš kitos pusės – puikus informacijos mane dominančiomis temomis šaltinis. Aišku, mane ištiko bėda – pradėjau dažniau skaityti srautą Feisbuke ir matau, kad tai tapo nemažu laikagraužiu. Aišku, tai vėlgi tam tikras informacijos šaltinis, bet didžioji dalis turinio ten tiesiog arba tuščias šlamštas, arba buka reklama.

Tai va, truputėlį pamąsčius, paaiškėja, kad gal ne laikas greičiau bėga, o tu pats save įvarai į noro padaryti kuo daugiau spąstus. Dar nežinau kaip, bet tuo reikia susirūpinti.

Tags: 365 žodžiai

Pabandžiau kokią savaitę neskaityti delfių ir panašių šūdportalių – tipo izoliuotis nuo to, kas vadinama lietuviška tikrove. Iš esmės pasisekė – kažkiek info prasprūsta per feisbuką, kai jį skrolini, bet tai tik klykiančios antraštės. Na ir liko M1+ 200 sekundžių žinių, bo jeigu bus paskelbtas karas – derėtų apie jį žinoti. Nežinau, kiek giliai ir gerai pavyko atsiplėšti nuo to dosniai metamo ant ventiliatoriaus šūdo, bet kad pasijutau žymiai švaresnis – faktas.

Per tą laiką, rankiodamas į vieną vietą nuorodas apie mudviejų su brangiausiąja keliones, nukeliavau savo tinklaraščiu net iki 2009 metų. Liko dar pora metų ir būsiu prie Palėpės šaknų. Labai įdomus dalykas – matyti save kintantį. Per tą desėtką metų gerokai pakitau: kai kurios glupstvos išgaravo, nors įtariu, kad jų vieton atėjo kitos, bet tai bus aišku vėl po kokių dešimties metų. Kažkada galingas įrašų srautas išseko – yra metas, kai generuoji gana neblogą turinį be didesnių pastangų, bet ateina metas, kai tiesiog nebesirašo ir tiek.

Pasižiūrėjau, kad kažkada publikavau po vieną įvairiomis temomis gana daug neblogų fotkių. Dabar gi tai pamiršta, nes kai darau reportažus, renku jų didelius kiekus. Gal po Naujųjų Metų reikės pamažu peržiūrėti savo fotoarchyvą ir iš jo kažką iškapstyti viešinimui. Gal tai privers mane fotografuoti ne tik mano taip mėgstamus dvarus, bet ir kažką aplinkui save, nes visai nustojau žvalgytis į šalis. Surambėjimas kažkoks gaunasi.

Taip, dabar esu užsidegęs sutvarkyti didžiulį kiekį iš įvairių kartografinių šaltinių sukauptos žaliavinės medžiagos apie Lietuvos dvarų išsidėstymą, bet nesitikėjau, kad realiai uždusiu. Juolab, kad iškilo neįtikėtinai daug problemų su dvarų įvardinimu lietuviškais pavadinimais – tiesiog ne tik kad neretai nėra patikimos informacijos, bet kai kada išvis nėra jokios informacijos. Taip kad pagrindinis mano užsiėmimas ilgam bus kapstymasis, lyginant skirtingą medžiagą, o tai, aišku, nepridės laiko kitiems užsiėmimams.

Kažkada atotrūkiu nuo kasdienybės man buvo hiperaktyvus Palėpės pildymas įrašų srautu, paskui LEGO konstravimas, kuris dabar apslopo (mano nuotaikos ir pomėgiai banguoja), dabar dvarinėju, bet vis kaskart grįžtu prie senų smagių užsiėmimų.

Tai va, kokios mintys kyla beskaitinėjant savo įrašų archyvą diena po dienos.

Tags: 365 žodžiai