Vakar, bevažiuodamas namolio iš karštaimylimodarbelio, vėl filosofavau pats su savimi ir suvokiau, kad begales kartų mes suvokiame, kad mes nežinome, ko norime, bet aiškiai žinome, kad to neturime. Čia gali būti viskas – ir daiktai, ir valgis, ir žmonės… Materialus pasaulis, vienžo. O va nematerialiojo pasaulio trūkumus mes jaučiame ko gero aiškiau – taip neretai mums trūksta artimųjų meilės, šiltumo, gerumo.
Įsibėgėjęs mąstyti, sugebėjau netgi perfrazuoti garsiąją Einšteino mintį apie kvailumą ir Visatą: skirtumas tarp genialumo ir kvailumo tas, kad genialumas turi ribas. Toks biškį savotiškas senos išminties variantas, užakcentavęs žmonių savybes. Nes neretai, kad ir kaip tu vertintum aplinką, visuomet bus vienu debilu daugiau, negu skaičiavai. Tą žino visi vairuojantys – gali atidžiai stebėti kelią, iš anksto prognozuoti kitų automobilių manevrus, žmonių elgesį kelyje, bet staiga ir netikėtai degalinės aikštelės viduryje sustoja koks šūdgolpis, atsidaro durelės ir pabyra ilgomis sukniomis pasidabinusios kaimietės, nes joms čia buvo patogu sustoti. Glušumas 99 lvl, toks neretas provincijoje.
Kai tenka susidurti su visokiais žmonėmis, daugelis iš jų giriasi savo fotografine atmintimi, ir tik vienetai prisipažįsta turį auksinės žuvytės tipo smegenis, kai atsimenama kokias penkias minutes. Tačiau mano liūdnoji patirtis rodo, kad neretas iš tų fotografų tiesiog pamiršta į tą savo atminties fotoaparatą įsidėti juostą. Rodos aiškini, aiškini, jie linksi, kad viską suprato ir viską puikiai atsimins, bet po dienos-kitos vėl krečia tas pačias nesąmones, nuo kurių juos ką tik atmušei. Ir tu žiūri nustebęs neviltyje.
Ir va tada tu suvoki, kad ne vien tavo gyvenimo pakilimai ir nuosmukiai daro jį sudėtingą. Visų pirma tai idiotai, kurių kiekis neretai viršija visas leistinas ribas.
Tags: 365 žodžiai