Vakar mirė buvęs Lenkijos prezidentas armijos generolas Voiciechas Jaruzelskis.
Pamąsčiau, kaip šis žmogus kažkada išmanevravo Lenkiją iš gresiančios sovietinės agresijos. Juk politikoje nėra moralių žmonių, politika užsiima tik tie, kas nebijo, esant reikalui, susitepti rankas krauju, jei to pareikalauja valstybės interesai. Nes valstybė, netgi pati demokratiškiausia, visad veikia pagal „mažiausios blogybės“ principą.
1981 m. gruodžio 13 d. tuometinis Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK 1-as sekretorius ir Lenkijos Liaudies Respublikos ministrų tarybos pirmininkas generolas Jaruzelskis įvedė karinę padėtį, internavo tiek „Solidarumo“ lyderius, tiek buvusius LJDP vadus, ir jėga numalšino bet kokius bandymus destabilizuoti padėtį Lenkijoje. 1981-1983 m. buvusios karinės padėties metu žuvo >100 lenkijos opozcijos aktyvistų. Atrodo, diktatorius? Tačiau būtent jis atkakaliai priešinosi sovietinės kariouomenės įvedimui į Lenkiją (pažįstami atsargos karininkai vėliau pasakojo, kaip visą 1981-ųjų vasarą praleido Kaliningrado srityje kovinėje parengtje, netgi nakvojo po tankais). Juk vargu bau šita sovietinė agresija būtų palyginti taikinga, kaip 1968-ieji Čekoslovakijoje, greičiau tai galėjo būti 1956-ųjų Vengrijos variantas.
O vėliau – 1986 m. jis paskelbė amnestiją opozicionieriams, 1990 m., vos metus pabuvęs Lenkijos Respublikos prezidentu, leido įvykdyti laisvus visuotinius Lenkijos prezidento rinkimus, kuriuose pats nedalyvavo ir kuriuose nugalėjo Lechas Valensa.
Taip kad Anapilin išėjo sudėtinga-prieštaringa asmenybė.
O ir su Lietuva šioks toks jo ryšys yra 😉
