Feed on
Posts
Comments

1992 – Bronislovas Lubys paskirtas penktuoju atkurtos Lietuvos Respublikos ministru pirmininku


Na, šitas įvykis man sukėlė tik vieną asociaciją – prisiminiau priežodį: „Paskyrė ožį kopūstų daboti“ 😉

Pgaliau išaušo rytas, kai prasidėjo mūsų didžioji kelionė į Anglijos gilumą. Planas buvo toks: traukiniu važiuojame į Bathą, ten apsistojame viešbutyje, pasivaikščiojame po miestą. Kitą rytą traukiniu važiuojame į Solsberį, iš ten autobusu į Stounhendžą, po apsilankymo grįžtame pasivaikščiojimui po Solsberį, vakare grįžtame į Bathą. Galų gale trečią rytą Bathe aplankome Mados muziejų ir Romėnų pirtis, paslampinėjame po Bathą ir vakare traukiniu grįžtame namo į Londoną.
Kelionė traukiniu buvo maloni, didžiąją kelio dalį jis lėkė kokiu 160km/h greičiu. Bėda, kad diena buvo nelabai kokia, apniukusi, palynodavo, tad fotografavimas iš traukinio nesigavo labai blizgantis, tačiau drįstu įdėti keletą kadrų, kad būtų galima susidaryti įspūdį apie Anglijos užmiestį. Vaizdai ganėtinai lietuviški, tačiau tik tol, kol nepamatai pastatų, kanalų ir kalvų – iškart aišku, kad čia ne šalelė gimtoji 😉 Šiaip man patinka angliški peizažai, tokie ganėtinai artimi.
Nuvykę į Bathą, nuėjome į viešbutį „Redcar Hotel“ – toks fainas, angliško stiliaus, bet visi administratoriai bei patarnautojai – lenkai ir lenkės 😉
Įsikūrę viešbutyje, išėjome pasivaikščioti po miestą. Diena buvo pošlykštė, lynojo, tad ne ką tepafotografavau 🙁 Vienas gražiausių matytų dalykų – kriokliai Avono upėje, skirti sureguliuoti upės tėkmę ir labai panašūs į mano matytus Šveicarijoje. O ir šiaip Bathas – labai neangliškas miestas tiek savo išsidėstymu upės slėnyje, tiek architektūra – visi mūsų familijai jis vienareikšmiškai priminė Šveicariją.
Vakarienei sumąstėme nueiti į nepalietišką rstoraną „Yak Yeti Yak“ – užsimanėme totalios egzotikos. Maistas geras, skanus, pirmąkart gyvenime paragavau jako mėsos (savotiška jautiena) ir nepalietiško aluas (nieko ypatingo). Nors maistas buvo ir neblogas, bet porcijos neperdidžiausios, tad grįždami staiga sumąstėme, kad norime picos. Kurią ir nusipirkome pakelės picerijoje, kuri, kaip ir du trečdaliai visų Anglijos picerijų, vadybinama iraniečių 😉 O pica buvo labai skani 🙂
Continue Reading »

Tags:

Apie Hagos tribunolą

Pasiklausius Hagos tribunolo, nagrinėjančio Balkanuose vykusių karų metu įvykdytus karinius nusikaltimus, porą paskutinių sprendimų, suvokiau, kad serbų žudymas nusikalstama veikla nepripažįstamas.

1734 – gimė Adomas Kazimieras Čartoriskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras didikas, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, politikas, rašytojas, literatūros kritikas, politinės grupuotės Familija kandidatas į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą.[1] (m. 1823)


Jis atsisakė savo pretenzijų į sostą Rusijos imperatorienės Jekaterinos meilužio, savo pusbrolio Stanislovo Poniatovskio labui. Pastarojo valdymas baigėsi ATR likvidavimu. Kažin, ar tai buvo istorinė neišvengiamybė, ar vistik kitas valdovas būtų galėjęs kažkaip išmanevruoti ir išlaikyti ATR nepriklausomą ir nesunaikintą?

Istorija, karyba
RU SS kaip religija
RU Vudstokas-1969
RU 1PK, į nelaisvę…
RU 1PK stereovaizdai
RU Britai-esesininkai
RU 1PK spalvotai
RU Rusijos jaunimas kviečiamas į SS
RU 2PK vaizdai

Įdomu
RU Niujorko policijos šturminis šarvobusas
EN Uraganas Sandy
RU Ronald Balfour ilisutarcijos Omaro Chajamo eilėms
EN Jacek Yerka siur-realistinis menas
RU Moteriškos skrybėlaitės 1911m, Paryžiaus mada, I dalis, II dalis
EN Plyteliaklojis – naujažodis 😉
EN Priešžiemio vaizdai
RU (S) Vintažinė arabiška/berberiška erotika
EN Vadim Voitekhovitch menas: miestai, uostai
EN Hogwart’o pilis tikrovėje

Steampunk
EN Vadim Voitekhovitch menas Stympanko tema

LEGO
EN Piratų vikšraeigis
EN Vikšraeigis miestas
EN Marso karai

Glupstvos
Šįkart glupstvų nėra 😉

1918 – Mažosios Lietuvos tautinė taryba pasirašė Tilžės aktą, tuo išreikšdama norą prisijungti prie Lietuvos


Kai rimčiau pagalvoji – iš tikrųjų tas aktas tebuvo popiera, surašyta poros desėtkų prolietuviškų entuziastų, nelabai suvokusių, kad Mažoji Lietuva, šimtmečius išbuvusi Teutonų ordino, Prūsijos ir Vokietijos sudėtyje, save identifikavo kaip Vokietijos lietuvius. Deja, deja… Na bet užtai šis aktas tapo pretekstu vėlesniam Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, kas mums yra visai neblogai 🙂 Bo vien su Šventąja ir Palanga netoli mes nueitume kaip bent koją jūron įmerkusi valstybė.

Apie nutylėjimą

Sena kažkur skaityta istorija, ją kaskart prisimenu, kai kas nors (man ar kam nors) nutinka „pagal nutylėjimą“:
Žurnalo fotografas, gavęs nurodymą nufotografuoti vieną vietovę iš viršaus, telefonu užsakė skrydį iš vietinio aerodromo privačiu lėktuvu. Jam buvo pasakyta, jog jo lauks nedidelis dvimotoris lėktuvas.
Atvažiavęs į tą nedidelį aerodromą, prie angaro jis pamatė dvimotorį lėktuvą užvestais varikliais ir atdarom durim. Pilotas sėdėjo savo vietoje. Įšokęs vidun, fotografas užtrenkė duris ir sušuko: „Skrendam!“
Pilotas išriedėjo į pakilimo taką, pastatė lėktuvą prieš vėją, davė „gazo“ ir pakilo.
Pakilus, fotografas pasakė pilotui: „Dabar būtų gerai, kad skristumėte žemai išilgai va šito slėnio, kad aš galėčiau jį geriau nufotografuoti.“
Pilotas kiek nustebęs pažvelgė į fotografą ir paklausė:“O kodėl?“
Fotografas atsakė: „Todėl, kad aš dirbu žurnale ir man užsakyta tą slėnį nufotografuoti“.
Pilotas kažkaip keistai nutilo kelioms sekundėms, o paskui išstenėjo: „Ėėė… eee… tai jūs ką, ne mano skraidymo instruktorius?“


Moralė: Visad klausk, niekad nesielk pagal nutylėjimą

Apie gyvenimą

Taip sau, prisminiau kažkur kažkada skaitęs:
Gyvenimas trumpas. Tad visų pirma išgerkime gerą vyną.

2001 – Pasaulio lietuvių bendruomenė nutarė remti Lietuvos valdovų rūmų atstatymą


Šiaip aš apie Pasaulio lietuvių bendruomenę buvau kiek geresnės nuomonės, bet va šito fakto priminimas man kažkaip sugeneravo mintį: „Ta parama geriau būtų buvusi skirta esamų apleistų dvarų konservavimnui/restauravimui, o ne 1:1 mastelio maketo gamybai. Lietuvos istorijai tai būtų buvusi kur kas reikalingesnė ir prasmingesnė parama.“

Vakar po darbo laukiu VI forto žiede įvažiavimo, nes juo vyksta gana intensyvus eismas. Stoviu pirmoje eilėje, nes man greit išsukti, šalia laukia kitas awto, abu žvelgiam kairėn, laukiam tarpo. Drėgna diena, biškį lynoja, asfaltas šlapias. Pagaliau tarpas, reik rauti, ką ir darom abudu. Aš startuoju tolygiai, o šalia stovintis biškį papjauna sankabą ir varo „ant prakasų“. Ir aš pirmąkart gyvenime pamatau tikrai nematytą ir gražų vaizdą – šalia stovinčio awto priekinių ratų apačios paskęsta rūkelyje iš vandens, tarsi jie būtų ant debesiuko. Tas trunka akimirką, tačiau įspūdis tikrai didelis.

« Newer Posts - Older Posts »