Feed on
Posts
Comments

Čia Lietuva

IMGP6314

Tags:

Čia Lietuva

IMGP6289

Tags:

Visi geri dalykai turi pabaigą, tad sekmadienį susiruošėme į Kauną, tačiau nutarėme dar prasukti pro Krokų lanką ir Minijos kaimą. O kad kelionė būtų ilgesnė – dar apsukti ir Aukštumalos pelkę-durpyną. Va čia tai mūsų laukė didžiulis nustebimas, pamačius, kaipgi atrodo tas durpių kasimas pramoninias mastais. Vaizdas beveik kaip iš svetimos planetos. Iš pradžių prajuokino užrašas „Kelias apsemtas“, pastatytas prie žemesniojo kelio, tačiau, laimei, nutarėme važiuoti aukštesniuoju (aplink pelkę toje vietoje nutiesti 2 lygiagretūs keliai). Yep, bingo! – keliose vietose žemutinis kelias tikrai buvo apsemtas. Pravažiuoti gal ir galima, tačiau vietomis tikrai rizikinga.
Krokų lanka padarė įspūdį, stebėjome skrendančias gulbes. Minijos kaimas ir labai išgražėjęs, ir vietomis sunykęs.
Pavalgę Kintuose (vėl garsioji kavinė „Kuršiai“, pamažu pasukome namolio. Pakeliui matėme kelis gandrų festivalius – po keliasdešimt gandrų vienoje vietoje.
Kadangi senokai buvome ant Rambyno kalno – užšokome pasižiūrėti, ir tada gimė mintis važiuoti aplink Rambyno kalną per Panemunės pievas einančiu žvyrkeliu. Žvyrkelis puikus, pakeliui užlipau į prie Merguvos ežero esantį apžvalgos bokštą. Gražus vaizdas.
Tiesa, perspėjimas – žvyrkelio pietinė pusė nusmaigstyta perspėjimo ženklais apie valstybės sieną. Nebajeruokite ją pažeisdami – pasieniečių operatyvininkai tikrai budi ir tikrai baudžia. Mumi aišku neįkliuvome, bo žinome ir gerbiame įstatymus, tačiau žinome liūdnų istorijų.
Pakeliui įvykdėme piliakalnių epopėją: iš pradžių Šereitlaukio I piliakalnis (privažiavome iš P pusės nuo Panemunės pievų žvyreklio, bet lipti tingėjau, bo statokas, paskui privažiavome prie aikštelės su keliuku link jo); Milžinkapis aka Šereitlaukio II piliakalnis (į šitą irgi nelipau, bo viduryje pievų, jokio priėjimo-užlipimo); Opstainių II piliakalnis (į šitą užlipau, bo toks fainas mažuliukas); Opstainių I (Vilkyškių, Raudondvario) piliakalnis (į šitą užsiropščiau ir prakeikiau save už entuziazmą – ganėtinai varginantis, nors ir labai įspūdingas).
Na, ir sulig paskutiniu piliakalniu galutinai pasukome namo, jau nieko nebelankydami. Mikro-atostogos baigėsi 🙁


Tags:

Nors kelionių metas mums su brangiausiąja nesibaigia niekad, bet vasarop jis suaktyvėja. Tai šį savaitgalį ir pavažiavome Žemaitijon. Maršrutas buvo nevisai įprastinis: iki Veliuonos važiavome Panemunių keliu (tiesa, prieš įvažiavimą į Kulautuvą ir už jo vyksta aktyvus kelio remontas, yra 3 vienpusiai šviesaforai), o už Veliuonos pasukome link Stakių, kadangi tose vietovėse jei ir buvome, tai labai seniai. Maršrutas nieko ypatingo, lygumos-laukai kaip kokioje Suvalkijoje. Vienintelė įdomybė – kelios pravažiuotos įdomesnės medinės bažnyčios. Na ir vienoje vietoje, neprivažiavus Gauraičių, kairėje kelio pusėje stovi vienišas nedidelis bunkeris. Nepagavau minties, kokio velnio jis čia atsirado. Kažkaip neatgaminu, kad čia būtų ėjusi kokia nors kieno nors gynybinė linija. Kovinė anga viena, didelė – pabūklui, žiūri į vakarus – tipo sovietinis bunkeris, nukreiptas į vokiečius (Memelendą). Internetuose nulis info.
Pravažiavus Tauragę, vėlgi pasukome žvyrkeliais pro Žemaičių Naumiestį, nes senokai puoselėjau mintį nusifotografuoti prie Rumšų kaimelio informacinės lentos 😉 Šiaip tai mano familija ne iš ten, nu bet būtų fain. Deja, kaimelis neidentifikuotas jokia lenta, tai pravažiavome ir pasukome link Kintų papietauti ten esančioje kavinėje „Kuršiai“. Maistas geras, kainos normalios, rekomenduoju. Paskui tradicinis apsilankymas Ventės rage, pasėdėjimas, tiesiog žvelgiant į vandenį. Nemunas buvo ramus, Kuršmarės banguotos, tai įdomiai matosi vienoje ir kitoje molo pusėje.
Po Ventės rago numynėme į pusseserės sodybą netoli Švėkšnos, iš kur jau su didesne kompanija pasukome link Jomantų/Jurgaičių piliakalnio. Šalia jo yra Jurgaičių kapinynas, šiuo metu suartas ir pavirtęs pieva. Jei kapinynas dar idetifikuotas lenta, tai piliakalnį surasti be pasiruošimo be šansų. Laimei, turėjau iš atsispaudinęs info iš Kultūros paveldo departamento tinklalapio, tai nužygiavau tiesiai tikslan. Piliakalnis visiškai neturistinis, tankiai apžėlęs medžiais, pro kuriuos matosi apačioje tekančios Ašvos upės fragmentai.
Kadangi mano chebrai užteko vieno pasivaikščiojimo pievomis link piliakalnio, tai perėjome prie civilizuotesnio turistavimo: iš pradžių nuvažiavome į didžiųjų sovietmečio melioracijų sunaikinto Paulaičių kaimo, iš kurio kilęs mano Tėvelis, vietą. Plynas laukas su pora jovarų ir kažkokios daržinės likučiais, kur kažkada stovėjo 7 sodybos. Skausmas ir liūdesys…
Na, o pabaigai nuvažiavome į Švėkšną pasivaikščioti parke. Turėjome planų prieiti prie ginkmedžio, bet kaip sykis Genovaitės viloje vyko kažkokia veselė, tai visa teritorija apie vilą buvo atitverta juosta ir saugoma apsauginių, o veselninkai užsiiminėjo kažkokiu briedu prie tvenkinių. Nu tai nuėjome prie „Viesulo“ užeigos, kur kitoje gatvės pusėje yra skulptoriams Jakševičiams (Aleksandrui, Vincentui ir Adomui) pašvęstas suoliukas. Pasėdėjau, apmąsčiau gyvenimą. Supratau, kad jis nėra toks jau blogas.
Paskui dar praėjome miestelio centru. Nu ta Švėkšna kasmet gražėja, tikrai verta aplankyti.


Tags:

Darbingas savaitgalis

IMGP6363


Per savaitgalį privažiuoti kokie 750 km, aplankyta:
1) paslaptingas bunkeris netoli Gauraičių
2) Ventės ragas
3) Jurgaičių kapinynas ir Jomantų/Jurgaičių piliakalnis
4) buvusi mano Tėvelio tėviškė
5) Švėkšnos parkas
6) Aukštumalos durpynas
7) Krokų lanka
8) Mingės kaimas
9) Rambyno kalnas
10) Bitėnų kapinaitės
11) Merguvos ežeras
12) Milžinkapis
13) Šereitlaukio pilialkanis
14) Opstainių II piliakalnis
15) Opstainių I (Vilkyškių, Raudondvario) piliakalnis


Fotkių bus 🙂

Stebint šiuolaikinę Rosijaniją, nereiktų stebėtis jos agresyvumu. Kas jau kas, bet Lietuva kartkartėm vis kariavo su Moskovija beveik 400 metų, paskui buvo jos užgrobta, numalšinti sukilimai, uždraustas lietuviškas raštas, 20 metų tarpukario Nepriklauosmybės gavome tik todėl, kad tuometinė Rusija buvo per silpna, o vėliau 50 metų okupacijos mus turėjo išmokinti suvokti, kokią kaimynę turime. Ale vistiek atsiranda mano skaitytojų, katrie stebisi mano rusofobija. Blemba, pavydžiu jiems ružavų akinių…
Na bet dabar ne apie tai, o apie įdomų 1PK pradžios laikų žemėlapį, ant kurio užšokau internetuose:

Žemėlapis, sukurtas tuometinės Rusijos propagandonų, rodo Europą, pasibaigus karui ir, be abejo, po Antantės pergalės jame. Vokietija gerokai apkarpyta, Austro-Vengrijos nelikę, tik krūva atskirų valstybių. Dvi savotiškos įdomybės: Norvegija Švedijos sudėtyje (šiaip Norvegija išstojo iš Švedijos-Norvegijos sąjungos 1905 m.); atskira nuo Britanijos Airija (vyko ten judėjimas už neprigulimybę, bet tikrai ne toks, kad galėtum prognozuoti nepriklausomą Airijos valstybę). Prancūzija, Serbija, Bulgarija atsirėžusios nemažai svetimų žemių, bet daugiausiai yra laimėjusi Rusija – Pamarys, Rytprūsiai, Galicija, Slovakija. Vienžo, drėgnos svajonės, kaip Rosijanija visus išrūrys. Kuo tas rūrijimas baigėsi tuometiniam Rusijos režimui, žinome, bet va rosijanų vadukai, panašu, toliau tebepuoselėja drėgnas svajas.

Šeštadienio ryti – keltas labai keistokų Citroen’ų. Kai kuriuos iš jų dar galima pažinti (CX, 2CV ar Type 23), tačiau tai, į ką pavirto sunkvežimis U55 ar minivenas HY – sunkiai atpažįstama 😉


Lietuvos keliai

IMGP6179

Tags:

Lietuvos keliai

IMGP6245

Tags:

Jau minėjau, kad vietoje planuotos kelionės į Trakų rajoną pasivažinėjome į Lenkiją. Na, bet kam lemta paskęsti – tas nepaklius po automobiliu, tad mūsų atidėta kelionė įvyko kitą dieną po liankų krašto aplankymo. Planas buvo paprastas – prasukti pro kelis pilkapynus Aukštadvario apylinkėse ir šiaip pasivažinėti/pasivaikšinėti aplinkiniais miškais.
Pirmas įdomus objektas, kurį noriu pristatyti: Lausgenių kaimo eglė. Važiuojant keliu, siejančiu Aukštadvario-Trakų ir Rūdiškių-Onuškio plentus (per Tolkiškes), informacinis stulpas yra šio kelio per Spindžio mišką kairėje prie nedidelio tragiškai duobėto miško keliuko. Važiuoti kokį 100 m, kairėje bus tokia kaip ir aikštelė, iš jos toliau matosi pati eglė, prie kurios yra informacinis stendas.
Toliau – pagrindiniai mūsų tikslai: Lausgenių ir Drabužninkų pilkapiai. Vėlgi, važiuojant nuo Aukštadvario-Trakų plento, Lausgėnų pilkapyno informacinė lenta stovi kelio kairėje, prie nedidelės aikštelės. Pati lenta tragiškai dezinformuoja apie pilkapių padėtį, nes pastatyta visiškai ne vietoje. Iš tikrųjų Lausgenių pilkapiai yra IKI šios lentos: I pilkapynas abipus kelio visai netoli Spindžiaus ežero, II pilkapynas kiek aukščiau kylant tuo pačiu keliu į kalną, bet dar neprivažiavus informacinės lentos. Aš gi, kažkaip nepastebėjau informacinio stulpo ir pasitikėdamas tuo, kad pilkapiai turi būti netoli lentos, sąžiningai apvaikščiojau 100 m atstumu visas lentos apylinkes ir nieko neradau. Numojome ranka, pradėjome leistis keliu nuo kalno link Spindžiaus ežero ir kelio dešinėje pamatėme informacinį stulpą (II pilkapynas). Pasivaikščiojau, pafotkinau. Savotiškas jausmas, suvokiant kad tos pušimis apaugusios kalvelės yra kažkieno kapai.
Link Drabužninkų pilkapyno yra rodyklė į keliuką dar prieš Spindžiaus ežerą. Pats keliukas pradžioje tragiškas (žiemą aš juo net nesiryžau važiuoti), bet paskui patampa labai gražiu miško keliu. Informacinis stulpas keliuko kairėje, informacinės lentos nėra. Pilkapyno teritorija didelė, galima pasivaikščioti, mąstant apie praeitį.
Tuo pačiu miško keliuku smagu pavažiuoti pirmyn link Stankos ežero. Pakeliui yra dar vienas įdomus objektas – Strėvos įgtiuva. Jos dugne – neva prasmegusios smuklės imitacija 😉
Na o paskui tiesiog pasiblaškėme po apylinkes ir pavažiavome iki tol nevažiuoti keliuku nuo Strėvos link Semeliškių. Labai gražios vietos, bet tuomet dar trūko žalumos – reiks pravažiutoi ir pafotkinti kiek vėliau.


Tags:

« Newer Posts - Older Posts »