Kažkada kaizerinė Vokietija kartu su imperatoriškąja Austro-Vengrija sumąstė perdalyti pasaulį. Sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, gavo liūlin, vieną apkarpė, kita išvis subyrėjo. Tuo pačiu pabiro dar keletas imperijų, jų tarpe ir carinė Rusija, kai bolševikai joje užgrobė valdžią. Tarpukariu Vokietija, gavusi valdžion Aloyzičių, prasigavo, atsiėmė dalį prarastų teritorijų (tipo Klaipėdos kraštą), prisijungė dalį Austro-Vengrijos likučių (pačią Austriją, Sudetus, Bohemiją), paskui užsimanė sukurti tūkstantmetį Trečiąjį Reichą. Kartu su stalinine Rusija aka TSRS sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, gavo liūlin, po to buvo ir apkarpyta, ir į du gabalus sukarpyta. Va tik dabar tos sukarpytis dalys susiklijavo. O geriausio Aloyzičiaus draugo Visarionyčiaus, kuris ir prieš karą, ir po karo prisijunginėjo buvusias carinės Rusijos žemes, o t.p. kaimyninėms valstybėms paskyrė marionetines valdžias, politiniai įpėdiniai laipsniškai degradavo ir Sovietų Sąjunga pabiro gabalais. Ir kaimyninių valstybių marionetinės valdžios išsilakstė, ir tos valstybės iki šiol pyktį TSRSui jaučia – kas už valdžioe buvusius komunistus, kas už tiesiogines agresijas, kaipo kad vengrai ar čekai. Vos-ne-vos pati Rusija nesubyrėjo. Dabartinis Rusijos valdovas Putleris aiškai jaučiasi esąs mesiju, turinčiu bent dalinai atkurti TSRSą. Tik va kažkaip pamiršo tiek Aloyzičiaus, tiek Visarionyčiaus tvertų imperijų likimus. Juk Vokietija ir prisijungtą Austriją prarado, ir dar po 1PK turėtus Rytprūsius, ir nemažą dalį Prūsijos (iš kurių sovietai ir lenkai išvijo dar užsilikusius vokiečius), ir prisijungtus Sudetus (iš kurių čekai vietinius vokiečius ir varė, ir žudė dešimtimis tūkstančių).
Taip kad paveikslėlis su Krymu man primena Austrijos anšliusą – matome ir okupacinę kariuomenę, ir „referendumą“, ir putlerinės saulės parvežti nuvykusius Ukrainos interesų išdavikus. Nemanau, kad Ukraina Krymą atsiims greitu laiku, bet pagrindinė Putlerio tipo diktatorių problema ta, kad jie aplink save išsivalo galimus konkurentus, ir telieka ten tik menkystos ir vidutinybės. Taip kažkada degradavo po Visarionyčiaus mirties valdžią paėmęs bolševikinis „elitas“ – pradėjęs kukurūzais, baigė intervencija Afganistane, o galutinį tašką TSRSo istorijoje padėjo „perestroika“, nieko nebegalėjusi pakeisti, nes kai viršūnės išsigimsta, o apačios išvalytos nuo bet kokių aktyvių žmonių – smerčius tokiai valstybei. Taip kad putlerinės Rusijos po neilgo laiko laukia panašus likimas. Kažin, kiek iš jos teliks, kai atsiskirs Sibiras ir Tolimieji Rytai, kurių dalį priglaus dabartiniai geriausi draugai kinai, kai išsilakstys netekę dotacijų musulmoniški kraštai… Pavyzdžių, kuo baigiasi Vokietijai ir Rusijai imperinės užmačios, berods, jau turėjo pakakti. Ale panašu, kad Rusijos diktatoriai – lipimo ant grėblio profesionalai.
