Vakar iš pat ryto užpuolė tarnybiniai svarbalai ir teko trumpam aplankyti Vilnių. Sėdau į škoda-gadac-že-to-auto ir suvažinėjau. Šiaip esu mėgėjas vairuodamas pastoviai klausytis muzikos, tad visąlaik laikau įjungęs M1+. Na, o kai to kanalo nesigirdi – yra budintis CD. Kitas dalykas, dėl kurio reikalingas alternatyvus muzikos šaltinis – kuo toliau, tuo labiau nevirškinu visokių reklamų, konkursų ir šiaip šnekėjimų per radiją. Nežinau kodėl, bet visa tai mane tiesiog erzina. Senstu kiba? Dėl to radijo-pliurpimo nevirškinimo pasirinkau būtent M1+, nes ten viso šito garsinio spamo minimalu, nors dienos metu irgi užtenka… Bet kadangi važiavau tarnybiniu awto, mano budinčio CD ten neyra, tad vienintelis variantas išvengti tauškalų buvo sumažinti garsą, taip sudarant progą pamąstyti apie viską-ir-bet-ką. Ir tada kažkaip suvokiau, kad jau gegužės vidurys, o kažkadaise prieš -eliasdešimt metų po 10 dienų prasidėdavo mokyklinės atostogos. Gegužės 24, berods, kaip taisyklė. Laukdavau šitos dienos. Autobuso bilietas Vilnius-Šilutė nupirktas, lagaminas sukrautas, nuotaika vis kyla. Paskui ilga kelionė troleibusu į Vilniaus autobusų stotį, šioks toks laukimas, ir prasideda kilometrų ligi VASAROS mažėjimas… Šilutėje laukimas autobusų stotyje, dulkinas barškantis žemaičiuojantis PAZikas, paskui lagamino tempimas per pievas iki senelių sodybos – ir prasideda GYVENIMAS. Nes mokslo metai būdavo tiesiog tarpai tarp atostogų 😉
Aišku, dyki nesėdedavome – daržų sodinimas, ravėjimas, laistymas, sudygusių bulvių daigų skabymas, šienapjūtė, Kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių, uogavimas sode ir miške: mėlynės, avietės, serbentai, agrastai, vyšnios, sausuolių rankiojimas malkoms, rugiapjiūtė… Bet visa tai kompanijoje su bendraamžais giminaičiais, tad nesunku. Na o visas likęs laikas ir visa erdvė aplinkui tavo!
Tiesiog pamąsčiau, kad tuomet nereikėjo tų šiandien taip įprastų kasdieninių dalykų,užpildančių mūsų gyvenimą: kompiuterių, mobiliakų etc.itd. Netgi televizoriaus su trim kanalais nevisad reikėdavo 😉 Paprasti laikai, tsakant… Nežinau, ar šiandieninis AŠ su gyvenimo patirtimi sugebėčiau įtilpti į tuometinį pasaulį – toks jis šiandien atrodo ribotas. Tačiau iš kitos pusės – viskam,kas buvo prieinama, turėjom daug daugiau laiko.
Ajooo, prisifilosfavau, va ir ženklas VILNIUS, prisiminimai baigėsi 😉