Kadangi kolega Voldemaras gražiai, bet griežtai 😉 atkreipė mano dėmesį, kad žiema jau baigėsi, o mano blog’o paveiksliukas to nepastebėjo, tai mudu su brangiausiąja vakar susiruošėme nufotkyti pavasarinio nulinio kilometro.
A propos – kai kurie skaitytojai mAno, kad esu niekingas fotožopininkas ir tas nulis tiesiog nupieštas ant kilometrinio ženklo. Tai va, norintys gali įsiamžinti šio ženklo fone – tereikia pavažiuoti keliu iš Babtų link Kėdainių ir pravažiavus Pakapius, žiūrėti kelio dešinėn į Vandžiogalą. koks 100m tuo keliuku ir pamatysite mano nulinuką 😉 Ir, kaip bonusas – iš ten labai gražiai matosi Labūnavos dvaro bokštas.
Nu ką, po darbadienio išvažiavau iš karštaimylimodarbelio, pasijamiau nuo namų brangiausiąją, o išvažiuojant iš Kauno Panerių gatve link Lapių, prieš Šiaurinio apvažiavimo tiltus per Nerį, yra nusileidimas iš automagistralės. Artėjam link jo, žiūriu – skersai kelio stovi tamsiai mėlynas volvas-universlas. Nučiataigerasvisainebemokajaunimėlisparkuotis… Privažiuoju arčiau – ogi ten dar vienas mašiniukas tipo opel-eskort-mazda pramušta nosimi… abu jie užėmę visą mano kelio dalį, apvažiuoju priešpriešine, matom, kad avarija įvyko prieš porą-trejetą minučių. Brangiausioji duoda komandą pagrįžt, varau atbulas…
Situacija maždaug tokia: tipo opeliukas, vairuojamas jaunos moters, važiavo nuo Lapių pagrindiniu keliu, o nuo autostrados nusileidęs volvas nutarė prašokti jai prieš nosį. BUM! Volvui suvarytas priekinis kairysis sparnas, išmuštas iš vietos ratas, pagalvės iššovė, moteriškė siūbuoja metų-pusantrų vaiką, paimtą nuo užpakalinės sėdynės/vaikiškos kėdutės, kitas vaikas stovi apmiręs. Volvo vairuotojas, pasilenkęs prie krauju iš praskelto antakio apsipylusios opeliuko vairuotojos, skambina mobiliu, kviečia viską, kam priklauso sudalyvauti… Turėjome nosinaičių moteriškei apsivalyti kraujui, iš tarnybinės auto paėmiau tvarsčių, kuriuos perėme iš kitos sustojusios auto iššokusi mergina-studentė paramedikė. Nu ką, nuvažiavome toliau, nufotkinome nulinuką, pasidariau autoportretą arimų fone, grįžome…
Tik va visą likusį kelią iš galvos vis nėjo mintys: darbe užtrukau minute-pusantros ilgiau, nes išjunginėjau kompą, paskui dar persimečiau atsisveikindamas keliais žodžiais su sekretore, dėl ko pasigavau „raudoną juostą“, kai stoji prie kiekvieno šviesaforo maždaug pusei minutės. Trys šviesaforai – pusantros minutės. Sudėjus visą mano „prarastą“ laiką, gauname tas trejetą minučių, kurios skyrė mus nuo avarijos momento…
Tai va tiek apie gyvenimą, einu fotkių redaguoti 😉
Tags: LT-foto
