1935 – gimė Robertas Keturakis, Lietuvos poetas, rašytojas, vertėjas
Kai paauglystėje/jaunystėje drūčiau domėjausi poezija, Keturakis man buvo kiek… eee… ėėė… per sunkus – labai jau daug metafizikos. Paskui pradėjau pagauti mintĘ, bet praėjo rimtesnis susidomėjimas – interesai kinta su laiku. Tai va šiandien proga pasiskaityti. Nu nieko, metafizika tebėra 😉
R.Keturakis KAŽKAS
Kažkas pro langą snukeliu mangustos
stebeilysis ir kaip gyvent vapės
Koksai beprasmiškas maištingas rūstis
bet šitai supranti jau prie duobės
Ten stovi Tėvas pakraštėly tako
kuriuo smagiai į pragarmę lekiu
Tiktai senatvėj supranti ką sako
skaudi gelmė išblukusių akių
Ten praradimai atgaila ir dugnas
prasmių ir beprasmybių ten suma
Jis neįspės nesustabdys vien liūdnas
stebės kaip apkabina tamsuma
Čia neseniai internetuose pasirodė lyg ir protingų žmonių rašinėliai apie tautybę kaip atgyvenusią sąvoką. Skaičiau – žvengiau, paskui pagalvojau – o juk tie rašinėliai dabar galėjo būti parašyti lietuviškai tik todėl, kad kažkada mūsų protėviai aiškiai suvokė, kad jie turi savo tautybę, ir kad ji juos išskiria iš kitų to meto žmonių tarpo. Todėl nesurusėjome/ nesulenkėjome, nors tom kryptimis mus gana stipriai stūmė. O ir paskui netapome sovietsku narodu būtent dėl savo aiškios tautinės savimnomės. Taip kad galima suvokti, kad tautybė gal ir nunyks su laiku, tačiau nei tuo džiaugtis, nei tą skatinti nederėtų.
