Feed on
Posts
Comments

Vokiškas ūkiškumas

Stalingradas, 1942ųjų lapkritis.
Improvizuotas vokiečių blindažas prie kulkosvydžio MG-4234 pozicijos, panaudojant pamuštą sovietinį T-34-76.
Fotkė iš čia

1386 – Lenkijos bajorų seimas Liubline išrinko Lenkijos karaliumi Jogailą


Taigi, taip Lenkijoje prasidėjo Jogailaičių dinastijos valdymas, pasibaigęs Žygimanto Augusto mirtimi 1572.07.02. Dinastija gal ne tiek ilgai valdė – 186 metus, bet tikrai ne vienadienė buvo. Juolab, kad jos atstovai pavairavo ir Vengriją bei Čekiją. Ta pačia proga prisiminiau, kad Jogailaičiai tuos beveik 200 metų valdė ir Lenkiją, ir Lietuvą, o va Gediminaičiai, iš kurių kilo Jogailaičiai, valdė tik Lietuvą. Na, aišku, tuomet labai DIDELĘ Lietuvą. Ir valdė 1315-1572 metais, t.y. virš pustrečio šimto metų. O Rusijos Imperijos aristokratų tarpe turėti Gediminačių kraujo reiškė tos giminės labai seną kilmę ir aukštą statusą. Taip kad nėra čia ko bėdavotis, reikia daugiau istoriją skaityti. Ir ne apie kokius sarmatus ar palemonus 😉

Šios savaitės pinapo kūrėjas – dar vienas iš mažiau žinomų dailininkų Ben-Hur Baz. Kilęs iš Meksikos, jis dirbo ne tik Esquire žurnalui, tačiau piešė ir įvairias reklamas, knygų vieršelius ir užsiėmė kitais panašiais darbais.
Ir nors jis aktyviai piešė iki kokių 1993iųjų metų, internetuose jo piešinių nedaug, o ir tie patys nelabai geros kokybės. Na bet padarėme ką galėjome, kad prailiustruoti šio vieno iš pinapo „aukso mažiaus“ menininkų kūrybą.

Vienas iš jo tipiškų piešinių
baz_1
Continue Reading »

Atšalus orams, labiausiai tuo nepatenkintas liko mūsų mažasis basetėlis. Pravėrus laiptinės duris ir į vidų plūstelėjus šalto oro bangai, jis iškiša galvą laukan, įkvepia to šalto oro ir klausiamai žvelgia į mane: „Šeimininke, daryk ką nors, kad nebūtų TAIP ŠALTA!“. Ir jokio noro eiti pasivaikščioti nerodo, tad tenka pastumti iš nugaros, nes bandant jį traukti, išmoko naują triuką – krenta ant užpakalio ir įsispiria abiem priekinėmis kojomis, – ir su taip užkirstais stabdžiais nelabai tu tuos 35kg cementinėmis grindimis patempsi 😉
Ir taip kiekvieną kartą…

1411 – Didysis karas, prasidėjęs 1409 m. rugpjūčio 14 d., pasibaigė Torūnės taikos sutartimi, kuria Žemaitija buvo pripažinta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Šia sutartimi baigėsi Lietuvos ir Lenkijos karas prieš Kryžiuočių ordiną


Kažkaip iš mokyklinės istorijos esame įsisąvinę, kad sumušėme kryžiuočius Žalgirio mūšyje 1410aisiais, ir psio, totali pergalė. O pasirodo, niovėmės dar ilgokai, kol pagaliau buvo pasirašyta taikos sutartis, atstačiusi prieškarinį status quo. Na, didelis pliusas buvo Žemaitijos prijungimas prie Lietuvos.
Šiaip po 3 metų, 1414 vėl prasidėjo naujas karas tarp Lietuvos+Lenkijos ir kryžiuočių, kai Vytautas nutarė, kad Klaipėdos kraštas yra Žemaitijos dalis ir todėl turėtų priklausyti Lietuvai. Taip ir įvyko, tik po pusės tūkstantmečio…
A propos, medžiaga pamąstymui – 1398-1411 Kaunas buvo pasienio miestas. O juk taip galėjo ir likti…

Žvelgiu aš į įvykius Baltarusijoje ir kartkartėm nežinau, kurią pusę paremti. Iš vienos pusės, nu negeras tas Lukašenka, autoritaras, kad jį kur. Bet va kažkodėl žmonės en masse nelabai teskuba paremti prieš jį kovojančius demokratus, kurie man kur kas labiau primena susireikšminusią frondą. Juolab, kad opozicijos deklaruojami kai kurie idealai ir tikslai turėtų sukelti nerimą Lietuvos gyventojams. Kodėl? Vienas iš kertinių opozicijos idealų, kuriuo remtasi skelbiant Baltarusijos nepriklausomybę – Baltarusijos Liaudies Respublika (rusiškai straipsnis kiek detalesnis, o lietuviškai išvis info nėra). Tik va kai pažiūri į tos BLR numatytas sienas – nu taip biškį silpnoka darosi. Gerai, gerai, 1919 metai etc.itd., tačiau internetuose vis užtinku minčių apie летувисус, užgrobusius litvinų žemes.
Tai va ir nežinau – ar geriau autoritaras, pripažinęs dabartines Lietuvos sienas, ar demokratai, kupini minčių apie BLR ir tebepuoselėjantys litvinistines pasakas apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, kaip litvinų valstybę. Nes tie kliedesiai pamažu tampa nacionaliniu mitu, o mitai turi negerą savybę konsoliduoti aplink save jėgas įvairiems žygiams…

1796 – Rusijos imperatorė Jekaterina II per Lietuvos generalgubernatorių Nikolajų Repiną paskelbė Lietuvos gyventojams manifestą, kuriame pareikalavo prisiekti jai ir pripažinti „amžiną ištikimybę


Perskaičiau šitai ir prisiminiau, kad XXa. pradžioje lenkų kalboje buvo naudojamas toks paniekinantis žodis „kataryniarze“. Šiaip žodis „kataryniarz“ reiškia „katarynininką“, t.y. žmogų, grojantį katarinka. Tačiau XX amžiuje šis žodis įgijo ir paslėptą reikšmę – rusiško vardo Екатерина lenkiškas atitikmuo yra Katarzyna, t.y. jame galima išgirsti sąskambį su katarinka 😉 Tuomet sąvoka „kataryniarz“ buvo panaudota apibūdinti tiems lenkų šlėktoms, kurie 1904m. sudalyvavo paminklo Jekaterinai II atidengime Vilniuje, taip parodydami savo ištikimybę carizmui. Juk būtent Jekaterinos II valdymo laikais likviduota bajoriškoji Abiejų Tautų Respublika, tad priešiškumas Rusijos carienei buvo skiepijamas šlėktų šeimose nuo vaikystės. Bet atsirado grupė lenkų bajorų, vadovaujama Ipolito Milevskio, kuri nutarė, kad kur kas protingiau būti galingos Rusijos Imperijos ištikimais pavaldiniais ir už tai gauti privilegijų, nei patyliukais (ir ne tik) priešintis tai imperijai. Jie susitarė su tuometiniu Vilniaus gubernatoriumi, kad bus atšauktas draudimas lenkų bajorams pirkti žemę – šis draudimas buvo įvestas po 1863ųjų sukilimo (kai buvo masiškai konfiskuoti sukilime dalyvausių šlėktų dvarai) ir stipriai kirto per lenkų žemvaldystę, tuo pat metu gerokai palengvinant lietuvių nacionalinį atgimimą – carizmas, stiprindamas lietuviškąjį-mužikiškąjį nacionalizmą, taip tikėjosi įgyti atsvarą lenkiškajam-bajoriškąjam. Tiesą pasakius, nieko doro iš to neišėjo (bo nėra ko džinų iš burtelių išleidinėti), o galų gale gavome nepriklausomą Lietuvą.

Whiskey in the Jar

Vakar, ruošiant įrašą muzikiniame blog’e, užsikabinau ant šito gabalo, atliekamo kelių grupsų. Paradoksalu, bet labiausia dūšia pagauta senukų The Dubliners 😉
Continue Reading »

Tags: , , , , ,

1854 – Lietuvoje nutiesta pirmoji telegrafo linija


…o po ~150 metų telegrafas numiro… Keista va taip – atsiranda technologijos, vystosi, tobulėja, kol staiga – viskas, kapiec, atsirado, išsivystė ir ištobulėjo kažkas alternatyvaus. Ir belieka tik istorija ir ekspozicija muziejuje.
Šiaip palyginti mažai teko naudotis telegrafu – buvau jau daugiau telefono vaikas.

1905.01.29 – Kaune Rotušės aikštėje atidarytas pirmasis mieste lietuviškas knygynas


Kilo dvi mintys:
1) spaudos draudimo panaikinimas vistik buvo pozityvus rezultatas, išjudinęs mūsų savimonę jau legaliu pagrindu 😉
2) Iš rusiškos Wikipedijos, nes lietuviškoji kukliai tyli:
Faktas 1: Согласно переписи 1897 года из 70 920 жителей своим родным языком считали:
25 052 (35,3 %) — еврейский,
18 308 (25,8 %) — русский,
16 112 (22,7 %) — польский,
4 092 (5,8 %) — литовский,
3 340 (4,7 %) — немецкий,
1 084 (1,5 %) — татарский.
Faktas 2: Этнический состав населения Ковно по переписи 1919 г.:
Поляки 42 %
Евреи 31 %
Литовцы 16 %
Русские 1,5 %
Прочие 1,0 %
Faktas 3: Этнический состав населения Каунаса по переписи 1939 г.:
Литовцы 60 %
Евреи 25 %
Поляки 10 %
Восточные славяне 5 %


Fantazuok nefantazavęs – miestiečiai iš mūsų, lietuvių, menki. Tegul 1905m. lietuviai Kaune gal ir sudarė kokius 10%, bet vistiek skystokai… Tad miestiečiais tapome tik tarpukariu ir pokariu.

« Newer Posts - Older Posts »