Sau 24th, 2012 by grumlinas
Kažkaip vakar, beslidinėdamas nevalytomis Kauno gatvėmis, susigaudžiau, kad po mano „nuotykio“ praėjo jau mėnuo. Kaip GREITAI tas laikas bėga, kaip bėga… Ir ateina suvokimas, kokia svarbi tokiu sunkiu momentu aplinkinių žmonių pagalba.
Tai va sumąsčiau, kad greičiausiai nepadėkojau ar nepakankamai padėkojau tiems, kas ištiesė pagalbos ranką tą sunkią popietę ir po jos:
– tuo pačiu keliu važiavusiems žmonėms, kurie sustojo, atvertė mašiną, surankiojo išilaksčiusius daiktus…
– tuo pačiu keliu važiavusiam Kauno Klinikų rezidentui-chirurgui, kuris kiek galėjo, suteikė pirmąją pagalbą, o paskui pavėžėjo mano brangiausios seserį, jos dukrą ir mūsų mažąjį basetėlį link kelionės tikslo…
– sūnėnui Mindaugui, tądien budėjusiam Kauno klinikose, kuris mums pasimetusiems padėjo susigaudyti, kur ir kaip atlikti visus tyrimus…
– pusseserei, jos vyrui ir jų žentui, kurie padėjo man susidoroti su Kibiruxo palaikais, daiktais ir važinėjimais į Kaišiadorių policiją ir Klinikas, o taip pat pakvietė mūsų aplamdytą šeimyną kartu praleisti Kūčių vakarą ir Kalėdas…
Pasaulis pilnas gerų žmonių. Tikrai. AČIŪ jiems.