Vakar pagaliau prisiruošiau perauti Kibiruxą žieminiais batais. Žinau, žinau, kad esu tinginys ir ir šiaip KET pažeidėjas, bo terminai jau praėjo, na bet taip jau tas gyvenimas susiklostė – sunki vaikystė, mediniai žaislai… tfu, tai tas, tai anas vis sutrukdydavo. Kažkaip buvau nusiteikęs, kad, ko gero, teks pirkti naujas padangas, nes senosios jau turėjo būti visai švakos 🙁 Juolab, kad ir vasarines gi pavasarį pirkau. Aišku, džiaugsmo mažai, bo kam džiaugsmas pinigus iš kišenės traukti? Nuvažiuoju garažan, išsitraukiu savo žieminukes ir – očiataigerazzz!!! – pasirodo, tai tik vieną sezoną tebrūžintos Sava Eskimo 🙂 Visai pamiršau, kad prieš metus ir žiemines naujas pirkau, nes restauruotos atlaikė tik porą sezonų… Aišku, džiaugsmo buvo kaip tam durneliui, geležėlę radus 😉 Na tai nuvažiavau, išbalansavo, pakeitė – ir dabar aš jau švarus prieš įstatymą, o ir pačiam smagiau.
O išvada kokia? Na gal tai, kad kai kada dideliam džiaugsmui apturėti užtenka kokią nors smulkmeną pamiršti 😉
