O juk teisybę rašo:
Ta modernioji, šiuo metu Europos Sąjungoje vyraujančia liberaliąja pasaulietine ideologija paremta šeimos, kaip emocinės dviejų individų jungties, samprata, kurią įdiegė Konstitucinio Teismo išaiškinimas, – tai tarsi ta pati mūro siena, tik sukrauta iš palaidų plytų, be jungiamojo skiedinio. Kol viskas gerai, toks mūras gali gana ilgai stovėti, bet pakanka smarkesnio išorinio poveikio, ir jis subyra it kortų namelis. Tokia šeimos samprata paremta visuomenė ir valstybė kurį laiką gali gyvuoti ir vystytis, bet savo pagrindu būdama palaida ir nevisavertė, anksčiau ar vėliau pateks į gilią krizę, iš kurios jei ir išsikapanos, tai tik atsigręždama į tas pačias pamatines krikščioniškas vertybes, kurias taip neapdairiai buvo paneigusi.
Negalima pamiršti, kad dabartinės, liberaliosios europinės šeimos sampratos ištakos – tai XIX amžiaus revoliucionieriai marksistai bei kitokie socialistai, siekę sugriauti tuometes Europos valstybes ir tradicines visuomenes. Po dviejų pagreit pasaulinių karų nukraujavusi, priblokšta, sutrikusi, nuo Pirėnų kalnų iki Narvos upės svetimų kariuomenių užimta Europa patikėjo, kad taikos ir gerovės laidas bus socializmas ir pacifizmas su visomis iš to išplaukiančiomis visuomenės pertvarkomis. Įskaitant Bažnyčios, kaip neginčijamo moralinio autoriteto, ir teisėtos santuokos, kaip būtinos sąlygos šeimai sukurti, visuomeninio vaidmens sumenkinimą.
Įtariu, kad išgirsime tolerastų žviegimą…