Žvelgdamas, kaip Jevrosojūzas nežino, ką daryti su prasiskolinusia Graikija, kažkaip nejučiom prisimenu panašią senobinę istoriją su Tunisu. XIXa. pabaigoje Tunisas buvo ganėtinai savarankiškas Osmanų imperijos vasalas. Valdomas Huseinidų dinastijos dėjų (jooo, čia toks titulas), jis gyveno ne pagal pajamas (kaip ir dabartinė Graikija) ir gana nesudėtingai prasiskolino iki krūminių dantų. Tada Prancūzija 1880m. paėmė jį savo globon, apmokėdama skolas. Tunisas tapo Prancūzijos protektoratu vietoje to, kad bankrutuotų. Aišku, gana greit tunisiečiai pamiršo tai, kad jie buvo už ausų ištraukti iš šūdų duobės skurdo gniaužtų ir pamažu ėmė kovoti dėl nepriklausomybės. Ką ir pasiekė 1956m. Šiaip, kad ir patapę nepriklausomi, nieko ypatingo nepasiekė, tik patvirtindami taisyklę – visa, kas buvo sukurta europiečių valdomose kolonijose – taip ir sustingo ties europiečių išėjimu. Bet čia geriausias atvejis, nes matome, į ką pavirto išdidžių nepriklausomų ką tik nuo medžio nulipusių vadų ir vadukų valdomos Afrikos valstybės…
Na bet ne apie tai daina. Tiesą pasakius, nelabai suvokiu, kodėl iki šiol Graikijai nėra paskirta kokia nors Jevrosojūzo administracija, kuri aiškiai ir konkrečiai pasakytų kapitalizmo nukankintai socializmo ištvirkintai graikų liaudžiai – „Viskas, tavariščiai, katino dienos baigtos, laikas pradėti gyventi pagal tai, kiek uždirbi, o ne kiek nori išleisti“. Ir pamažu užtikrintų Graikijos sugrįžimą iš socializmo į tikrovę.
Tik va įtariu, kad dermokratija nelabai gali garantuoti tvarkos įvedimą, tad nekantriai laukiu, kada Jevrosojūzas pasakys „atia“, kadangi nesugeba užtikrinti savo gyvybingumo griežtomis priemonėmis – visi balbatuoja liežuviais ir pasibaisėja išgirdę Vokietijos pasiūlymus įvesti šiek tiek tvarkos Jevro-bardake…
