Mūsų mažasis basetėlis vakar pademonstravo, kad jis puikiai moka dresiruoti šeimininkus 😉
Šiaip tai jiedu su mano brangiausiąja vakare gyvena ant sofkutės svetainėje: ji žiūri filmus per internetus ar durnadėžę, o jis tuo metu palaimintai snūduriuoja. Tačiau išlieka budrus, o ir klausa nuo senatvės nėra susilpnėjusi, tad puikiai girdi, kas dedasi bute.
Nueinu virtuvėn pasidaryti sumuštinio. Šaldytuvo durelės aišku „dunkst“, išpakavimas-pjovimas-tepimas vėlgi turi savo garsų+kvapų bukietą.
Girdžiu – basetėlis kalis kartus sulojo. Tokiu daugmaž įsakmiu tonu tipo „ir aš noriu dešrytės!“ Aiškiai duoda brangiausiajai suprasti, kad ir jam būtų gerai gauti buterbrodą (šitą žodį jis žino puikiai). Brangiausioji jam aiškina, kad jis liptų nuo sofkutės ir eitų į virtuvę pas mane. Jis gi įsakmiai loja maždaug „nueini į virtuvę ir susitari dėl buterbrodo man!“ Šiaip jį galima suprasti – kai sunkiai bepaeina, kiekvienas nulipimas-užlipimas ant sofos yra kančia. Po kelių minučių diskusijų brangiausioji ateina virtuvėn pažiūrėti, ką aš čia ruošiuosi valgyti. Na ką, atpjaunu kelis gabaliukus rūkytos mėsytės ir tada kviečiame basetėlį vaišintis. „ŠLUMŠT“ nuo sofkutės, „trep-šlep-terp“ iki mūsų ir pagaliau keli gabaliukai jau jo.
Va taip va… 😉
