Užvakar su trejetu kolegų-blogerių apsilankėme Volfas-Engelman bravore Kaune (ex-Ragutis). Šiaip viskas fain, apžiūrėjome gamybą, padarėme alaus degustaciją, apie visą tai reiks kada atskirą postą surašyt, bo tikrai patiko. Tai va, bedegustuojant alų, kažkaip iškilo užkandos prie alaus klausimas. Šiandien kur bebaliavojant tų užkandų-užkandėlių visokių pridaroma, o va bandėme prisiminti, ką naudojome sovietmečiu. Na tai garantuotai buvo tokios užkandos: vobla (a la džiovinta žuvis), rūkyta žuvis ir kepta duona.
Vobla buvo totalus deficitas, kažkaip nelabai atsimenu ją galima pirkti parduotuvėse. Iš kur ją tuomet, prieš kokius 30-40 metų gaudavome? Gal per pažįstamus iš kokių žvejų ar „per blatą“ iš parduotuvuvių, nes juk ją džiovino tikrai.
Kitas žuvies produktas buvo rūkyta žuvis. Nebuvo jų daug rūšių, ir daugiausiai tai buvo šalto rūkymo. Karšto rūkymo žuvis buvo labiau deficitinė, parsiveždavome ją iš pajūrio, kur kai kada ir išsirūkydavome pas pažįstamus. Vaikystės-paauglystės metu, atostogaujant Nidoje privačiame sektoriuje, kai kada iš žvejų pavykdavo gauti dar gyvų ungurių. Na ką, išskrosdavo juos, nuvalydavo glitėsius trindami smėliu, tada dar uždaužydavo tarp akmenų, bo ungurys gi nemirtingas beveik. Vaikų darbas būdavo pririnkti miške, kurlink Didžiosios kopos, kankorėžių rūkymui. Ir koks malonumas būdavo šviežiai rūkytas ungurys… Kai kada gaudavai nusipirkti ir rūkyto, bet jis buvo brangus 🙁
Namuose per balius prie alaus pagrindinis patiekalas buvo kepta duona su česnaku. Tuomet ją kepdavome riekutėmis, elementariai ant keptuvės, saulėgrąžų aliejuje. Pakepi, įtrini druska ir česnaku – koks malonumas valgyti dar šiltą. Visi šitie pričiudai pjaustyti duoną šiaudeliais, uždėti sūrio, pamakaluoti galus majoneze ir pamirkyti maltame sūryje – viskas šitas atėjo turbūt jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1986ųjų. Iki tol tai buvo tiesiog kepta duona su česnaku 😉
Na, dar vienas patiekalas prie alaus, kurį galėjai įsigyti praduotuvėse – sūris: baltas (pageidautina su kmynais), fermentinis ir parūkytas. Parduotuvėse jų buvo, nors pasirinkimas neypač didelis.
Su rūkytomis kiaulių ausimis prie alaus susitikdavai tik per labai rimtus renginius – arba tai buvo vestuvės, arba organizacijos rengiamas baliukas. Parduotuvėse jų nebuvo, bet kažkur būdavo skylės, kur žmonės sugebėdavo užsisakyti tą skanėstą. Kaip ir kokius parūkytus vištų skrandukus, o kiek vėliau – ir kakliukus.
Rūkyta višta, kuri šiandien nebėra joks deficitas, paplito turbūt kokiais 1980aisias. Jooo, tuomet tai buvo retas skanėstas…
Studentai gi bendrabutyje alų gerdavo su virtais žirniais, kurie kai kada būdavo pagardinami spirgais. Ir būtent žirniai su spirgais buvo firminis tuomet pradėjusių plisti alubarių patiekalas. Kitas firminis alubarių patiekalas buvo virta kiaulės koja. Kažkas fantastiško, kai prisimeni… Buvo specialistų, kurie sugebėdavo dviem šakutėmis suvalgyti visą koją, neišsiterliodami rankų. Na bet tam reikėjo nemažai treniruočių su alumi 😉
Hmmm… Kas dar? Na kad turbūt ir viskas. Nebent kas nors dar ką nors prisimena 😉
Tags: taip buvo